Ar žinojote, kad habil. dr. Eugenija Šimkūnaitė yra parašiusi dvi pjeses: „Žalkčių karalius“ ir „Kiaunius“?

Lietuvių tautosakoje yra ne viena žalčių karaliaus versija, o vieną tokių, tiesa, visai netrumpų – net 40 mašinraščio puslapių – užrašė pati tautos tradicijų saugotoja ir puoselėtoja – Eugenija Šimkūnaitė.

Šis tautos žiniuonės mašinraštis „Žalkčių karalius“ saugomas Fondo archyve yra dar niekur nepublikuotas, tad savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalio „Mėnuo Juodaragis“ svečiai turėjo išskirtinę galimybę būti pirmaisiais ir išgirsti kūrinio ištraukas. Galima sakyti, kad susirinko patys ištikimiausi Eugenijos Šimkūnaitės gerbėjai, nes nepabūgo keltis ankstyvą savaitgalio rytą, kuomet visus žalčius saugiai gaubė rūkas, o sceną atstojo dar bangų nepažadintame ežere plūduriavusi valtis… Neprilygstamos pasakotojos charizmą turinti etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė visus šio ypatingo momento  liudininkus įtraukė į slėpiningą Eugenijos Šimkūnaitės žalkčio pasaulį…. Neabejojame, kad sudomino, kad norėsis ne tik perskaityti, bet ir suvaidinti.

Tikimės, kad Eugenijos Šimkūnaitės 105-ųjų gimimo metinių proga abi jos pjesės išvys spaustuvę… laukite…

Už užfiksuotas akimirkas esame dėkingi Kazimierui Šešelgiui.

Ištrauka iš „Žalkčių karalius“:

XVIII a pabaiga ar XIX pradžia Šviesus rytas, tolumoje matyt sodybos. Salos krantas, vos ribuliuojančios
bangelės pliuškena krantan, kiek šone nedidelė paprasta valtelė. Kiek giliau tarp didelių medžių labai
žemi apžėlę pilies griuvėsiai, iš bendro vaizdo galima atpažinti didžiosios menės liekanas, kai kur
pavieniai dideli akmenys, ant vieno tokio sėdi ŽELVIS kaimiečio drabužiais, tyliai kankliuodamas;
atsirėmusi į jo kelius miega ŽIVILĖ irgi kaimietės drabužiais.
ŽIVILĖ (pro miegus) Želvi, mielasis…
ŽELVIS (tyliai) ŽIVILE…
ŽIVILĖ (atsibudusi žvalgosi, pradžioje labai nustebusi, pamačiusi ŽELVĮ pradžiunga ir lyg netiki) Želvi, tai
aš nepražudžiau tavęs?
ŽELVIS Matai, mes vėl drauge…