Aromaterapija

Aromaterapija priskiriama alternatyviajai medicinai. Tai tokia medicinos kryptis, kai gydoma naudojant aromatines medžiagas, pavyzdžiui, eterinius aliejus. O kas yra kvapas? Tai aldehidų, esterių, oksidų, fenolių ir kitų lakiųjų medžiagų molekulių poveikis mūsų nosies gleivinės nervinėms ląstelėms. Sukuriami impulsai, kurie siunčiami į smegenis – taip ir gimsta ypatingas kvapo pojūtis. Tokie terminai kaip „aromaterapija“, „eterinis aliejus“ pradėti naudoti neseniai, tik XX amžiuje, tačiau įvairūs ekstraktai, ištraukos, distiliatai vartojami jau nuo senų senovės įvairiose religinėse apeigose, medicinoje ir kosmetikoje.

Mokslininkai teigia, kad aromate esančios įvairios kilmės cheminės medžiagos teigiamai veikia žmogaus nervų sistemą. Mažinamas stresas, gyvenimo kokybę gadinanti ir šiuolaikinį žmogų dažnai lydinti įtampa, gali būti gydoma netgi depresija. Teigiama, kad geras ir malonus aromatas gali padėti atsipalaiduoti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Žinoma, kad jis padeda sukurti estetišką aplinką, taip pat gali veikti kaip gana stiprus afrodiziakas.

Aromaterpijai naudojami eteriniai aliejai (išgauti distiliacijos būdu), absoliutai (išgauti ypatingos ekstrakcijos būdu, jų kaina daug didesnė nei eterinių aliejų, bet kilmė ir kvapas – natūralesni), fitoncidai (augalų kvapiosios medžiagos). Malonų aromatą turinčios medžiagos dažnai paskleidžiamos ore, pavyzdžiui, smilkalų ar kvapniųjų žvakių, prabangių kvepalų pavidalu. Taip pat dažnai taikomos aromatinės vonios (taip veiksmingiau atpalaiduojamas visas kūnas). Gali būti atliekami masažai kvapiaisiais aliejais arba dedami specialūs malonų aromatą skleidžiantys kompresai. Ypatingai veiksmingos yra aromatinės inhaliacijos. Būna netgi aromatinių gėrimų, kurių aromatu pirmiausiai pasimėgavus, galima juos vėliau išgerti. Prie tokių gėrimų galima priskirti ypatingą jazminų arbatą, tačiau ji malonumą suteikia tik tiems, kurie šį kvapą mėgsta. Mat jazminų kvapas ir skonis nėra malonus visiems.

Šiuolaikinė aromaterapija būna holistinė ir medicininė. Holistinė aromaterapija – tai bendrasis gydymo būdas, dažnai taikomas Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje ir JAV. Tai įvairūs masažai, kompresai, inhaliacijos, aplinkos aromatizavimas smilkalais, kvepalais ir kvapniosiomis žvakėmis. Medicininė aromaterapija labai populiari Prancūzijoje ir ją paskiria gydytojai – eteriniai aliejai vartojami į vidų, pavyzdžiui, vietoj antibiotikų. Aromaterapija gali veikti trimis keliais – per kūną (odą, uoslę, per os), jausmais bei emocijomis ir dvasiniu pobūdžiu.

Teigiama, kad eteriniai aliejai turi stebuklingų galių. Jie mažina įvairios, ypač nervinės kilmės skausmus, skatina medžiagų apykaitos procesus, naikina įvairių ligų sukėlėjus (virusus, bakterijas, pirmuonis, parazitus), gerina virškinimą. Pateikiami penki veiksmingi masažinių aliejų mišinių receptai:

Suteikiantis gyvybingumo: 50 lašų rozmarino + 50 lašų pelargonijos eterinių aliejų.

Atsipalaidavimui: 50 lašų rozmarino + 25 lašai levandos + 25 lašai šalavijo + 10 lašų pačiulės eterinių aliejų.

Ramybei: 50 lašų levandos + 50 lašų pelargonijos + 15 lašų santalo eterinių aliejų.

Atgaivai: 30 lašų citrinos + 30 lašų kadagio + 10 lašų pipirmėtės eterinių aliejų.

Nuo sąnarių ir raumenų skausmo: 20 lašų ramunėlės + 20 lašų levandos + 10 lašų juodojo pipiro + 20 lašų eukalipto + 20 lašų rozmarino eterinių aliejų.

Rūtelė Žemaitytė

Dažinė ciberžolė (lot. Curcuma longa) priklauso imbierinių (Zingiberaceae) šeimai, ciberžolių (Curcuma) genčiai. Natūraliai auga Pietų Azijoje. Tai vienas svarbiausių prieskoninių augalų Azijoje, šiais laikais ir visame pasaulyje. Ciberžolė yra daugiametis žolinis augalas, išaugantis net iki 90 cm aukščio, o kartais siekia ir 100 cm. Turi didelius lapus. Lapai paprasti. Šakniastiebiai geltonai rudos spalvos, jų skersmuo siekia 4 cm, kartais ir daugiau. Žiedynas turi žalius ir baltus prielapius. Žiedai geltoni, nedidelio dydžio, vamzdiški.

Iš šio augalo šakniastiebių gaunami specialūs milteliai, dar kitaip vadinami kurkuma. Būtent ši pudra įeina į kario prieskonių sudėtį ir yra pagrindinė jų sudedamoji dalis. Kurkuma kario prieskoniams suteikia geltoną spalvą ir būdingą kvapą. Šis prieskonis plačiai naudojamas įvairių egzotiškų (ir ne tik) šalių virtuvėje.

Kurkuminas yra natūralus maisto dažiklis (E100), kai kuriose šalyse jis naudojamas kaip ir drabužių, kitų daiktų, reikalingų įvairiose religinėse apeigose, dažiklis. Dažinė ciberžolė naudojama įvairiuose ritualuose.

Ciberžolė jau labai seniai naudojama Ajurvedos medicinoje kaip ypatingai stiprų priešuždegiminį poveikį turintis vaistinis augalas. Ciberžolė savo sudėtyje turi kurkuminoidų, taip pat eterinių aliejų (pvz., turmerono ir zingibereno), cukrų, baltymų, dervų. Pateikiama labai naudinga ciberžolės maistinė vertė (100 g):

Kalorijos (kcal) 354
Lipidai 10 g
Sotieji riebalai 3,1 g
Polinesotieji riebalai 2,2 g
Mononesotieji riebalai 1,7 g
Cholesterolis 0 mg
Natris 38 mg
Kalis 2 525 mg
Angliavandeniai 65 g
Maistinės skaidulos 21 g
Cukrus 3,2 g
Baltymai 8 g
Vitaminas A 0 IU
Vitaminas C 25,9 mg
Kalcis 183 mg
Geležis 41,4 mg
Vitaminas D 0 IU
Piridoksinas 1,8 mg
Kobalaminas 0 µg
Magnis 193 mg

Nors dauguma farmakologinių savybių, įskaitant antioksidantinį ir antimikrobinį, jau priskirtos kurkuminui, tačiau paskutiniu metu itin atkreipiamas dėmesys ir į stiprias priešuždegimines šios augalinės medžiagos savybes. Kurkuminas taip pat pasižymi antivėžiniu poveikiu, nors galutinai veikimo mechanizmas dar nėra ištirtas. Tyrimai parodė, kad kurkuminas gali sąveikauti su daugeliu molekulinių taikinių, dalyvaujančių uždegimo procese. Remiantis klinikiniais tyrimais teigiama, kad kurkuminas gali turėti labai svarbų potencialą gydant šias uždegimines ligas: žarnų ligas, pankreatitą, artritą, uveitą ir kitas. In vitro tyrimais buvo įrodytas ir kurkumino antispazminis poveikis.

Įrodyta, kad ciberžolės ekstraktai tinka ir kepenų funkcijos palaikymui, tačiau dar neįrodyta, kad šis vaistinis augalas tikrai tinka esant kepenų ligoms. Potencialas neneigiamas ir kalbant apie vėžinius susirgimus, nuolat vyksta šios srities tyrimai.

Kurkuminas labai prastai absorbuojamas virškinamajame trakte. Tai įrodyta tiriant kurkumino koncentraciją kraujyje po jo suvartojimo per burną – koncentracija kraujyje buvo labai maža. Dėl greito kurkumino klirenso ir konjugacijos, jo terapinis naudingumas yra šiek tiek ribotas, todėl mokslininkams būtina ištirti kurkumino kompleksus su kitomis medžiagomis ir taip didinti biologinio prieinamumo vertę. Daugybė šiuo metu vykstančių klinikinių tyrimų turėtų pateikti dar gilesnį supratimą apie kurkumino veikimo mechanizmus ir neabejotiną jo terapinį potencialą.

Literatūros šaltiniai:

Tekstą parengė Rūtelė Žemaitytė

Transderminis vaisto įvedimas yra vienas iš naujausių ir efektyvių gydymo metodų. Šiuo atveju oda yra pagrindinis transderminio vaisto įvedimo būdo taikinys, tačiau ji yra ir pagrindinis, sunkiai įveikiamas barjeras. Didžiausias trūkumas šioje sistemoje yra žemas vaistų difuzijos koeficientas odos raginiame sliuoksnyje.

Etosomos yra lipidinės sistemos, leidžiančios reikiamoms medžiagoms (pavyzdžiui, biologiškai aktyvioms medžiagoms, gautoms iš vaistinių augalinių žaliavų) patekti į gilesnius odos sluoksnius. Jos išrastos 1997 metais profesoriaus Elta Touitou Izraelyje. Etosomos yra minkšti, apvalios pūslelės pavidalo dariniai, savo sudėtyje turinčios tam tikra tvarka išsidėsčiusių fosfolipidų, poliglikolio, karbopolio, alkoholio, cholesterolio, dažų molekulių, kurie apgaubia viduje esančias etanolines vaistinių augalų ar tam tikrų jų dalių ištraukas, aliejus ir kita. Etosomų sudėtis gali skirtis priklausomai nuo pageidaujamo farmakodinaminio ir farmakologinio poveikio. Jos nėra matomos plika akimi, dydis svyruoja nuo kelių dešimčių nanometrų iki kelių mikrometrų. Jos gali būti apibūdinamos kaip etanolinės liposomos. Etosomos priskiriamos trečiajai, naujausiai vaistų nešiklių kartai. Jos ypatingai gerai prasiskverbia pro odą dėl itin palankios sudėties.

Jos palengvina biologiškai aktyvių medžiagų patekimą per odą, ypatingai per odos raginį sluoksnį. Taikant šią techniką, stebima didelė pažanga tokių odos ligų, kaip niežulys, egzema, baltmė (vitiligo), gydyme.

Kadangi etosomų sudėtis ir komponentai yra saugūs (pavyzdžiui, fosfolipidai yra natūraliai organizmo ląstelėse randama medžiaga, tai šis būdas puikiai prigijo farmacijoje, veterinarijoje ir kosmetologijoje.

Etosomos puikiai tinka vietiniam gydymui. Ypatingai ši technika lengvina su odos folikulais susijusius sutrikimus, pavyzdžiui, jaunatvinę aknę ar šiuo metu taip dažnai pasitaikančią problemą – plikimą. Minoksidilio molekulės, šiuo metu labai dažnai naudojamos vietiniam nuplikimo gydymui, gali būti patalpinamos  būtent į etosomas ir taip gali būti išgaunamas daug didesnis klinikinis nuplikimo gydymo efektyvumas.

Taip pat, kaip minėta anksčiau, etosomos ypatingai padidina biologiškai aktyvių medžiagų prasiskverbimą pro raginį sluoksnį – askorbo rūgštis (vitaminas C) gali daug lengviau pasiekti gilesnius odos sluoksnius ir tuo pačiu suteikti stipresnį antioksidantinį poveikį, pavyzdžiui, sparčiai sentančiai odai.

Ypatingai ši technika svarbi taikant antigrybelinį gydymą, nes, kaip žinoma, didžiausia antigybelinio gydymo problema ir yra prastas vaisto patekimas į grybelio pažeistas vietas. Dėl nepakankamo vaisto patekimo į reikiamas vietas mažėja antigrybelinio poveikio efektyvumas. Mikonazolo molekulių suformulavimas etosomose parodė geresnį vaistų patekimą pro odos raginį sluoksnį į gilesnius, paprastojo grybelio  pažeistus odos sluoksnius, o tuo pačiu ir daug didesnį klinikinį efektyvumą gydant odos grybelines ligas – tai labai džiugi naujiena kalbant apie vieną dažniausiai šiuo metu pasitaikančių susirgimų.

Ši technika plačiai taikoma ir gydant artritą. Artritas yra lėtinė ir nuolat progresuojanti uždegiminė sąnarių liga. Ji gali pažeisti ir kitus organus, pavyzdžiui, raumenis, kraujagysles, širdį, odą, akis. Taigi tai sunki ir sunkiai pagydoma liga. Etosomų technika sunkiai sergantiems pacientams suteikė daugiau vilčių – įrodyta, kad antireumatinių vaistų molekules patalpinus į fosfolipides kapsules, stebimas daug kartų geresnis vaistų patekimas į artrito pažeistas vietas. Nė nereikia sakyti, kad tai stipriai didina gydymo efektyvumą ir šia sunkia liga sergančių asmenų gyvenimo kokybę.

Paskutinis bandymas atliktas su antiparkinsoniniu vaistu triheksifenadilio vandenilio chlorido druska. Įrodyta, kad jis daug geriau pasiekia ląsteles – taikinius, kai yra suformuluotas etosomose. Pavydžių, kurie augalai kokioms ligoms gydyti yra tinkami formuluoti etosomose, pateikta lentelėje.

Etosomos turi nemažai privalumų, lyginant su kitomis vaistų patekimo sistemomis: jos padidina prasisverbiančio vaisto kiekį, galima lengvai suformuluoti kremą ar gelį, tinkamą nesudėtingam užtepimui ant odos. Tai pasyvi, neinvazinė ir saugi sistema. Etosomos yra gana stabilios ir palyginus mažo dydžio. Todėl tai yra inovatyvus, veiksmingas ir saugus būdas, skirtas efektyvesniam fitoterapiniam gydymui. Etosomų technologija naudojama visame pasaulyje, labiausiai ji paplitusi ekonomiškai pirmaujančiose šalyse. Pavyzdžiui, JAV buvo sukurtas anticeliulitinis kremas. Minoksidilis etosomose pirmą kartą suformuluotas Vokietijoje. Izraelyje buvo pagamintas pirmasis kremas nuo Herpes viruso, pasižymintis labai geru poveikiu ir ilgu galiojimo laiku be jokių stabilumo problemų. Daugelyje pasaulio šalių tyrimai su etosomomis atliekami labai aktyviai.

Rūtelė Žemaitytė

Parengta pagal Anju Dhiman et al: Potential phytotherapeutic agents in design of Ethosomes. Journal of Pharmaceutical and Scientific Innovation. 2012/10/05 ir kt.

Iliustracija iš Pharmatutor.org

Kūčios – ypatinga metų šventė. Prieš šią dieną būtina sustoti, susikaupti, pamąstyti ir pažvelgti į praėjusius metus – ką gero nuveikėme kitiems žmonėms, ko pritrūko, kaip reikėtų elgtis toliau. Šios šventės negalima sieti su materialiais dalykais, pirmiausiai ji turi būti susijusi su dvasingumu, gerumu, ramybe, susikaupimu.

Kūčios pirmiausiai yra šeimos šventė. Kūčių vakarienėje pagal senąsias tradicijas turi dalyvauti tik patys artimiausi, tai yra, šeimos nariai. Kūčių vakarienės metu turi būti dėkojama už pagalbą, visokeriopą paramą ir palaikymą, malones, dosnius metus ir sveikatą. Tai yra pirmiausiai dėkojimo, o ne prašymų šventė.

Nuo pat seniausių laikų Kūčių dieną visa šeima stengdavosi kuo anksčiau atsikelti. Tikima, kad jei atsikelsi paskutinis, visus kitus metus būsi labai lėtas ir tingus, nepavyks pasiekti užsibrėžtų tikslų, darbai eisis nesėkmingai ir nerezultatyviai.

Viena svarbiausių Kūčių dienos taisyklių – „sausas“ pasninkas. Tai reiškia, kad nereikėtų valgyti ne tik mėsos, bet ir įvairių kitų gyvulinių produktų – kiaušinių, pieno ir jų produktų. Kai kurie laikosi ir absoliutaus pasninko – iki pat vakaro nieko nevalgo. Buvo tikima, kad nevalgymas visą dieną atneš ypatingą sėkmę – jaunuoliai kitais metais sėkmingai ves ar ištekės, vaikai augs sveiki ir dideli, o senyvi žmonės dar gyvens bent visus pilnus ateinančius metus.

Kūčių dieną (žinoma, ir ne tik ją) žmogus turi stengtis būti kuo geresnis. Jam pirmiausiai turi rūpėti ne jis pats, o artimasis ar kitas šalia esantis žmogus. Jau nuo seno tikima, kad iki Kūčių būtina atiduoti visas, net ir pačias seniausias, skolas. Jeigu yra kažkokių pykčių su draugais, kaimynais ar netgi šeimos nariais, būtina susitaikyti – kitaip tai gali būti didžiausios nesėkmės ir nepagardos šiai šventai dienai ženklas.

Kadangi Kūčios yra susikaupimo ir rimties šventė, būtina nepamiršti, kad šią dieną nereikėtų dirbti arba dirbti tik su vakarienės paruošimu susijusius darbus: kepti duoną, susižvejoti žuvies, ruošti kitus patiekalus. Taip pat labai svarbu susitvarkyti namų (anksčiau taip vadintos pirkios) vidų – ne tik grindis išplauti, bet viską susitvarkyti iš pagrindų, o tada papuošti namus. Kūčių dieną yra nemažas „draudžiamų“ darbų sąrašas – negalima nieko siūti, lopyti ar taisyti, skaldyti malkų, nes kitais metais daug kas gali nesisekti, galima prisišaukti blogą orą, netinkamą derliui.

Pats svarbiausias visos Kūčių dienos darbas – tinkamai paruošti vakarienės stalą. Ant stalo būdavo tiesiama balta lininė staltiesė, po ja padedama šieno. Ant stalo pastatomas ar paguldomas kryželis, taip pažymint kūdikėlio Jėziaus gimimo laukimą, o šalia garbingai padedami kalėdaičiai (kitaip dar kai kur vadinami plotkelėmis) ir šviežia naminė ruginė duona (gražiai suraikyta). Patiekalai turi būti paprasti, pagaminti iš to, ką patys užsiauginame ar randame gamtoje, natūralūs, kuo mažiau apdoroti. Seniau būdavo dedami devyni patiekalai, vėliau jų skaičius padidintas iki dvylikos, trylikos ar net daugiau (pagal apaštalų ar paskutinės vakarienės dalyvių skaičių). Kūčių vakarienės turinys labai priklausydavo nuo Lietuvos regiono, pavyzdžiui, žemaičiai patiekalus gardina kanapėmis, aukštaičiai – gamina kviečių patiekalus, suvalkiečiams labai svarbūs patiekalai yra virti žirniai ir pupos, o dzūkai mėgsta virti įvairias pasninkui tinkamas sriubas. Dabar dažniausiai ruošiama ir valgoma dvylika patiekalų, nors ši tradicijai kuo toliau tuo labiau nyksta, mat populiarėja Kūčių vakarienės valgymas kavinėse ar su draugais gaminant egzotiškus jūros gėrybių patiekalus.

Išskirtinis Kūčių vakarienės patiekalas yra kūčiukai su aguonpieniu. Kūčiukai kitaip gali būti vadinami labai įvairiai: prėskučiais, skrebučiais, kleckučiais, sližikais ir t.t. Labai svarbu rūpintis naminiais gyvėnėliais, kviesti bites prie Kūčių stalo, bendrauti su artimaisiais, atsimenant jau išėjusius žmones ir palikti Kūčių vaišes artimųjų Vėlėms. Reikia papasakoti vaikams, kokie geri žmonės buvo proseneliai ar seneliai. Neapsieinama ir be įvairių būrimų:

Kas pirmas išsikraustys iš namų? Visus namie esančius batus reikia sudėti į vieną krepšį, tada juos nežiūrint traukti po vieną ir dėti į eilutę link durų. Kieno batas bus paskutinis, tas pirmas išsikraustys iš tų namų.
Kokie bus kiti metai? Reikia išlydyti vašką ir pilti jį į indą su šaltu vandeniu bei stebėti, ką primena sustingęs vaškas. Pavyzdžiui, jei sustingusio vaško forma panaši į saulę, saulės kitais metais bus labai daug.
Ar pavyks ištekėti kitais metais? Netekėjusios merginos naktį turėtų išeiti į kiemą ir paklausyti, iš kurios pusės loja šunys. Jei šunys loja iš kažkurios pusės, vadinasi iš to krašto atkeliaus būsimas vyras. Jei šunys tyli, kitais metais tikėtis ištekėti neverta.
Koks bus visas gyvenimas? Iš po baltos lininės staltiesės dešine ranka traukiamas šiaudas. Jei šiaudas ilgas – gyvenimas irgi ilgas, jei trumpas – gyvenimas trumpas. Jei šiaudas lygus ir storas – laukia laimė, jei plonas ir gumbuotas – laukia vargai. Ištraukti žalią šiaudą – labai geras ženklas. Šis burtas tinka visiems – ir jauniems, ir seniems šeimos nariams ir yra vienas populiariausių visų laikų Kūčių vakarienės burtų.
Bene pats populiariausias ir seniausias paprotys yra tikėjimas, kad Kūčių naktį kalbasi gyvūnai – aptaria savo šeimininkus, ateities planus ir norus. Taip pat tikima, kad stebuklingą naktį vanduo šulinyje virsta vynu.

Kūčių naktis visada buvo siejama su stebuklais ir gėrio bei šviesos laimėjimu. Žmonės tarsi atgimsta iš naujo geriems darbams, aukštiems tikslams ir prasmingam gyvenimui.

Pavasarį atbunda gamta ir vėl galima džiaugtis jos teikiamomis gėrybėmis. Yra nemažai vaistinių augalų, kuriuos galima rinkti pavasarį ir taip atgaivinti po žiemos nusilpusį organizmą ar padėti sau esant įvairiems susirgimams. Toliau pateikta tik keletas augalinių žaliavų, kurias jau galima rinkti pavasarį, pavyzdžių. Didžiausias vaistinių augalių rinkimo pikas yra vasara, tačiau pavasaris, be abejo, irgi turi ką pasiūlyti.

Didžioji dilgėlė

Didžioji dilgėlė (lot. Urtica dioica) yra daugiametis žolinis augalas. Užauga iki 150 cm aukščio. Stiebas keturbriaunis, stačias. Visas augalas apaugęs smulkiais dilginamaisiais lapeliais. Žiedai yra išsidėstę lapų pažastyse, smulkūs ir neryškūs. Vaisius – riešutėlis. Didžioji dilgėlė žydi nuo liepos iki spalio mėn. Šis augalas dauginasi dviem būdais – šakniastiebiais ir sėklomis. Didžioji dilgėlė auga derlingose dirvose, kuriose gausu puvinio ir azoto, kitų augalams naudingų medžiagų. Ypač gausiai šis augalas auga prie sodybų, patvoriuose, pagrioviuose.

Didžioji dilgėlė įvardijama kaip vienas svarbiausių ir naudingiausių vaistažolių. Liaudies medicinoje didžioji dilgėlė žinoma jau nuo labai seniai. Pabrėžtina, kad šis augalas naudojamas ne tik kaip vaistažolė, bet kaip ir maistas – sriuboms, salotoms, sultims, žaliesiems kokteiliams ir kt. Ką tik surinktų dilgėlių lapuose gausu vitaminų (pvz., C, B grupės) ir mineralų (magnio, kalio, geležies), įvairių naudingų organinių junginių (organinių rūgščių). Didžioji dilgėlė pirmiausiai žinoma kaip bendrą organizmo būklę gerinantis augalas – jos arbatos, užpilai, ekstraktai ar sultys žymiai pagerina bendrąją savijautą, padeda organizmui greičiau atsigauti po ilgos žiemos, gali padėti stiprinti kraują, plaukus, gerinti odos būklę, tinka sunkiai sergantiems pacientams (netinka pacientams, kurių kraujas kreša labiau).

Pati populiariausia didžiosios dilgėlės vaistinė žaliava yra lapai arba viršutinės stiebo dalys, rečiau renkamos didžiosios dilgėlės šaknys. Šaknys gali būti kasamos vėlai rudenį arba anksti pavasarį. Jos kruopščiai nuplaunamos, tada džiovinamos specialiose džiovyklose (iki 60 °C). Gaminami šaknų užpilai, ekstraktai. Paskutiniais tyrimais įrodyta, kad dilgėlės šaknų ekstraktai ypač svarbūs vyrams – gali apsaugoti nuo prostatos hiperplazijos ar pagerinti jos būklę.

Jeigu renkami stiebeliai, tai geriausia juos rinkti pavasarį, kol stiebeliai dar jauni (iki 10-15 cm) arba vasarą prieš pat žydėjimą. Surinktus stiebelius reikia labai gerai nuplauti, tada nupilti verdančiu vandeniu ir susmulkinti. Taip paruoštos dilgėlės labai tinkamos maistui gaminti ir jį papildyti vertingosiomis medžiagomis. Naudingosiomis medžiagomis patys turingiausi yra jauni dilgėlių lapeliai, surinkti pavasarį. Dilgėlių ekstraktas labai populiarus kosmetikoje, ypač stiprina plaukus ir mažina galvos odos pleiskanojimą, todėl šampūnai su dažnai gaminami juos praturtinant šia vaistažole.

Paprastoji garšva

Paprastoji garšva yra geriau žinoma kaip labai visli piktžolė. Ji gali užaugti iki 120 cm aukščio. Ji turi šakniastiebius, kuriais gali daugintis vegetatyviškai ir gana sparčiai, nes sugeba iš naujo ataugti net iš pačių mažiausių šaknų fragmentų. Garšvos stiebas yra briaunuotas, tuščiaviduris. Žiedas – pakankamai didelis, skėčio formos. Paprastoji garšva žydi nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio. Paprastoji garšva auga krūmuose, soduose, lapuočių ir mišriuose miškuose, pamiškėse ir kitur.

Paprastosios garšvos lapus galima rinkti nuo pat pavasario. Iš šviežių lapelių galima gaminti maistą, pavyzdžiui, sriubas, salotas, įvairius troškinius. Kadangi vaistinė augalinė žaliava savo sudėtyje turi daug naudingų medžiagų, tokių, kaip vitaminų (ypatingai vitamino C), įvairių mineralinių medžiagų, eterinių aliejų, naudingų baltymų, tai šis vaistinis augalas ypatingai padidina gaminamųjų patiekalų maistingumą. Šiais laikais ypatingai populiaru paprastąją garšvą dėti į žaliuosius kokteilius. Savų namų kieme galima rasti ir kitų augalų, kurie tinka žaliesiems kokteiliams kartu su garšva. Seniau liaudies medicinoje ši vaistinė augalinė žaliava buvo vartojama podagros gydymui, nuo šios būdingos augalo savybės netgi kilęs jo pavadininimas (lot. Aegopodium podagraria).

Jei garšvos lapai džiovinami, jie turi būti džiovinami gerai vėdinamose patalpose, dažnai pavartomi. Ši vaistinė augalinė žaliava nedžiūsta labai greitai ir lengvai, todėl šį procesą reikia ypatingai prižiūrėti. Teigiama, kad augalinė žaliava mažina kraujo spaudimą, sukelia diurerinį poveikį ir pasižymi lengvomis raminančiomis savybėmis.

Paprastoji kiaulpienė

Paprastoji kiaulpienė (lot. Taraxacum officinale) yra vienas geriausiai žinomų vaistinių augalų. Tai daugiametis žolinis augalas. Turi skrotelinius žalius sultingus lapus. Būdingas požymis – nuskynus lapą ar kitą augalo dalį, iš karto teka baltas lipnus skystis. Žiedai stambūs, 3-5 cm skersmens geltoni graižai. Didžiosios kiaulpienės vaisius yra rudas lukštavaisis, kuris pernešamas skristukų pagalba. Šis vaistinis augalas žydi nuo balandžio iki gegužės mėn., tačiau, esant ilgai šiltai vasarai, gali pražysti ir rudenį. Didžioji kiaulpienė gali augti beveik visur, ji ypatingai paplitusi pievose, gyvulių ganymo vietose, pelkėse ir laukuose, sodybose. Gyventojams ji žinoma kaip gana sunkiai išnaikinama piktžolė.

Vaistinė augalinė žaliava – šaknys, rečiau lapai, žiedai. Visos kiaulpienės dalys gali būti vartojamos maistui ir augalinei žaliavai. Didžiosios kiaulpienės šaknys kasamos ankstyvą pavasarį iki pasirodant lapams (maždaug iki balandžio mėn. pabaigos); taip pat jas galima kasti ir rudenį, kai pradeda nykti lapai( pvz., spalio mėn). Kai šaknys iškasamos, nuo jų nuvalomos žemės, paliekamos tik stambiausios šaknys, pašalinant smulkias šakneles ir lapų likučius. Tada šaknys nuplaunamos, susmulkinamos. Šaknis reikia džiovinti labai gerai vėdinamoje patalpoje arba specialioje džiovykloje (40-50 °C temperatūroje). Džiovintos žaliavos gaunama maždaug tris kartus mažiau, nei surinkta šviežios žaliavos. Paruošta vaistinė augalinė žaliava yra karti, be kvapo. Jauni lapeliai patys naudingiausi. Lapeliai gali būti vartojami salotoms, sriuboms, maisto puošimui, įvairiems įdarams. Sumažinti lapelių kartumą galima juos gerai nuplaunant ir mirkinant sūdytame vandenyje.

Paprastosios kiaulpienės vaistinė augalinė žaliava stiprina ir valo organizmą, gerina medžiagų apykaitą, didina apetitą ir gerina tulžies išsiskyrimą (nes vaistinė augalinė žaliava yra karti). Moterys tiki, kad paprastoji kiaulpienė naudinga norint sulieknėti.

Literatūros šaltiniai:

Lietuvos augalų žinynas
John R. Christopher: “Gydymas vaistažolėmis namuose”
Juozas Vasiliauskas “Gamtos vaistinė”; Alma littera, 2010
Chan, A. 2011, March 13. Prostate cancer tests improving with new technology. My Health News. 
Goutweed (Aegopodium podagraria) Mrs. Grieve’s “A Modern Herbal” 
Plants and Animals. Taraxacum officinale