Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas didžiuojasi savo prasminga veikla, steigiant vardinę habil. dr. Eugenijos Šimkūnaitės stipendiją studentams. Ši stipendija buvo įteikta jau keturis kartus: LSMU Farmacijos fakulteto studentėms Astai Tiškutei ( 1999 ), LSMU Farmacijos fakulteto studentei Rūtelei Žemaitytei (2014), Utenos kolegijos Medicinos fakulteto  studentei Ievai Šakinytei (2021), Utenos kolegijos Verslo ir Technologijų fakulteto studentei Ugnei Šinkūnaitei (2022).

Ši graži tradicija paskutiniaisiais metais įgyvendinta bendradarbiaujant su Utenos Rotary klubu. Fondo bei Eugenijos Šimkūnaitės vardo stipendininkų bendradarbiavimas bei veikla skatina jaunus žmones pažinti bei įsigilinti į garsios mokslininkės E. Šimkūnaitės darbus, idėjas, jas tęsti ir plėtoti, skleisti žinią apie fitoterapiją, tradicinę mediciną bei vaistinių augalų naudą.

2021 m. stipendininkė Ieva Šakinytė atliko tyrimą bei parašė savo studijų baigiamąjį darbą „Endometrioze sergančių pacienčių savirūpos vertinimas“, kur apžvelgiamas vaistažolių panaudojimas endometriozės sukeltų simptomų gydyme. Šio darbo pagrindu bus publikuotas straipsnis žurnale „Slauga. Mokslas ir praktika.“

2022 m. stipendininkė Ugnė Šinkūnaitė pradžiugino gausybe veiklų, garsinant žymios tauragniškės dr.  E. Šimkūnaitės vardą: dalyvavo radijo laidoje, davė interviu „Lietuvo Rytas“ bei „Kur stoti?“ laikraščiams, dalyvavo mokslinėje-praktinėje konferencijoje,  rengė savo veiklos pristatymus, sukūrė turistinį maršrutą „Eugenijos Šimkūnaitės takais“, atliko tyrimą „Dr. E. Šimkūnaitės žinomumas tarp jaunimo“, rengė viktoriną-protmūšį Utenos raj. gimnazijų moksleiviams ir kt. Ugnės Šinkūnaitės atlikti darbai skelbiami Utenos kolegijos tinklapyje. Ugnė ne tik labai organizuota ir veikli – ji šįmet gavo aukštojo mokslo diplomą, jos žiniomis džiaugiasi dėstytojai. Diplomo įteikimo šventės akimirka – nuotraukoje, o plačiau: 

Utenos kolegija | Įteikti aukštojo mokslo diplomai (utenos-kolegija.lt)

Viliamės, kad stipendininkių darbai padės daugybei žmonių atrasti ir iš naujo pažinti  mūsų Tautos žiniuonę Eugeniją Šimkūnaitę kaip žmogų, mokslininkę, mokytoją, tyrinėtoją. Tikimės, ši prasminga veikla ir graži tradicija tęsis ir ateinančiais metais, o veiklos rezultatai bus naudingi visuomenei.

Dovilė Marcinkė, Fondo prezidento pirmoji pavaduotoja

Dr Romas Pakalnis sought to work for Lithuania throughout his life because “under any regime, a person can find an environment in which they can nurture and strengthen their country, even if a foreign power oppresses them”. He sensitively remembered the past of our nation and state and sincerely cared about our natural and cultural heritage, science, the Lithuanian language, and the future of all of us in Lithuania. He valued everyone he met, saying, “All people with whom fate has brought me together are my greatest acquired wealth.”

One such personality was Eugenija Šimkūnaitė, a renowned expert in medicinal plants, an advocate of nature and Lithuanian spirituality, a scientist, and a habilitated doctor of natural sciences. The communication between two witty fellows was lively, sincere, and meaningful. Known as the nation’s wise woman, Eugenija Šimkūnaitė immensely enjoyed the company of Romas Pakalnis, inviting him to her name days and birthdays, entrusting him with organising tasks and inspiring him to perform his duties with enthusiasm and playfulness.

In 1941, on 1 January (although in the documents, it’s recorded as 4 January), a boy was born in the village of Kirkliai (Utena district). From an early age, he acquired life experience, wisdom, diligence, and perseverance from his parents and the enlightened members of his native village. He learned patience and sobriety from nature and knowledge from books that he held in high regard. The secrets of speech were whispered to him by fate and later refined by himself with great subtlety. After completing the seven-year school in Sudeikiai and being only thirteen years old, Romas began his studies at Vilnius Forestry Technical School, where he studied and worked. “Now, I wonder if it was easy for my fifty-year-old parents, Juozapas and Marijona Pakalniai, with an eternal memory, to put me, their youngest son, in a passing truck in Utena’s market on the last days of August, so that I could start my independent living in Vilnius. One hundred kilometres away!” Being far from home then, Romas developed self-sufficiency and a strong sense of responsibility that accompanied him throughout his life.

In 1963, after completing his studies and receiving a degree in forestry engineering from the Faculty of Forestry at the Lithuanian Agriculture Academy (now Vytautas Magnus University Agriculture Academy), Romas Pakalnis started working in the forestry department of Šeduva and later in Radviloniai and Jonava. Romas later recalls, “Not of my own accord, I became a builder of Moscow military objects, for a year, I was a surveyor engineer, nicknamed with the title of an ordinary engineer (confusing military rank and duties), and I also was the main hero of the plays performed at the Moscow Mayakovsky Theatre for two evenings.” In 1971, after completing his postgraduate studies at the Institute of Botany of the Lithuanian Academy of Sciences, he defended his doctoral dissertation on “Investigation of dynamics and ecological optimum of the major components of a hilly landscape with lakes” and for many years devoted himself to scientific research at the Laboratory of Landscape Ecology of the Institute of Botany. From 1981, he worked as the head of the laboratory, from 1984 to 1989 – as the deputy director for scientific work at the Institute of Botany of the Lithuanian Academy of Sciences, and from 1989 to 2002 – as the director of the Institute of Botany. From 2010 until 2020 Romas Pakalnis intensively worked in the system of the State Service for Protected Areas under the Ministry of Environment of the Republic of Lithuania, where he paid a lot of attention to the management of Natura 2000 sites. He participated in activities related to the restoration of peatlands implemented by the Lithuanian Nature Fund, and became one of the founders of the NGO “Foundation for Peatland Restoration and Conservation”.

The active life of the scientist and competent expert Romas Pakalnis included participation in crucial environmental impact assessments of objects significant to Lithuania (such as the Ignalina Nuclear Power Plant, Klaipėda International Ferry Port, Kruonis Pumped Storage Plant, Jonava „Azotas“ Plant, Klaipėda Oil Terminal, Vilnius General Plan, Curonian Spit National Park General Plan, Russian oil platform “D-6”, Klaipėda Liquefied Natural Gas Terminal, and other projects). In addition, he evaluated the damage caused by Soviet military bases to Lithuanian nature, among other things. “I am happy that I participated in disputes over important objects for Lithuania,” said the scientist. He was one of the developers of the Natural Frame idea, the initiator of Lithuania’s accession to the European Landscape Convention, and the author of Lithuania’s Landscape Policy. Together with co-authors, he participated in the preparation of essential documents for the development of the Lithuanian state (the Sąjūdis programme, the Complex Nature Protection Scheme, the Lithuanian Education Reform Concept and General Programmes, the Strategy and Action Plan for Biodiversity Conservation, the Environmental Protection, Protected Areas, Environmental Monitoring, and other draft laws, etc.) and the creation of the protected areas system in Lithuania. He has written more than 220 scientific and popular science publications on ecology, nature conservation, and environmental issues. Romas Pakalnis worked as a lecturer at the Lithuanian University of Education (Vilnius) and Šiauliai University, where he taught landscape ecology and sustainable development disciplines.

Romas Pakalnis’ life, characterised by a subtle sense of humour, encompassed many areas. He was interested in science and education innovations, problems of nature and cultural heritage conservation, and national identity, and he nurtured the native language. Dr R. Pakalnis was the chairman of the Vilnius Nature Protection Society, secretary and vice-chairman of the Lithuanian National Committee of the International Programme “Man and Biosphere,” director of the Institute of Botany, member of the Lithuanian Scientists’ Union and the Lithuanian National Sustainable Development Commission, president of the Lithuanian Botanical Society, chairman of the conference of directors of state scientific institutions, chairman of the Lithuanian Education Council, president of the Eugenija Šimkūnaitė Charity and Support Foundation, member and chairman of the Lithuanian Radio and Television Council, chairman of the Lithuanian National UNESCO Commission, chairman of the evaluation board for immovable cultural heritage, chairman of the Scientific Council of the Nature Research Centre, member of the Utena Club “Indraja,” member and chairman of the Society “Experience”, member of the International Peatland Society, and many other organisations.

Romas Pakalnis served as the President of the Eugenija Šimkūnaitė Charity and Support Foundation for 23 years, from its inception in 1997 until his death. His leadership was based on advice and senior observations, which is probably why he quickly mobilised people for various public initiatives and activities. It was essential to him that society properly honoured individuals who deserved it in Lithuania (such as habil. Dr Eugenija Šimkūnaitė), so he willingly agreed to be the leader of the foundation that nurtured her memory, selflessly dedicating his time, knowledge, and experience. At his suggestion, Eugenija Šimkūnaitė’s manuscript legacy was organised and published as a collection of books, presented to the general public and especially to the people from Utena. Furthermore, he considered it a sacred duty to participate in the maintenance of Eugenija Šimkūnaitė’s eternal resting place in Tauragnai Cemetery (Utena district) and the park in Lazdynai (Vilnius city), dedicated to her memory, where a memorial stone was erected and 12 cherry trees, which she loved so much, were planted.

Romas Pakalnis’ deep respect for Lithuania’s and his homeland’s history was expressed on every occasion, whether it was visiting historical sites (such as the Battle of Grunwald and others), honouring the memory of the leaders and participants of the 1863 uprising, or taking care of and making well-reasoned proposals for the proper reburial of the remains of the representatives of the Radvila family, the nobles of the Grand Duchy of Lithuania, in Dubingiai, or bringing back from oblivion the old Kirkliai village cemetery (in Utena district), where his ancestors also rest.

Participating in meaningful activities was the meaning of Romas Pakalnis’ existence.

Romas Pakalnis was a sensitive and attentive person who deeply loved his country and the people around him. The breadth of his heart was indescribable – he could advise anyone, and his concern accompanied not just one person if they sought his help or advice. To Romas, everyone was equally important: from the forgetful elders leaving their homeland, unfortunately, to the still-remembered Lithuanian nobles, to the ordinary rural person, to his colleague or companion, and to high-ranking officials in positions of authority.

Romas Pakalnis’s childhood trauma of Soviet soldiers threatening to shoot his mother near their homestead, the painful experiences of Lithuanian deportations, his encounter with the Soviet State Security special forces’ “hot breath on his neck,” and the rising idea of regaining independence in the Baltic countries were some of the significant reasons that prompted him to actively engage in the public movement of the Lithuanian Reform Movement (Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis). On 3 June 1988, at a gathering held in the Academy of Sciences Hall, Dr Romas Pakalnis was elected a Lithuanian Reform Movement’s Initiative Group member. Romas believed that “only a creative and working society can create a state, not a mourning and crying one. Let’s do it; it is our duty to create.” Much later, on the eve of 16 February 2018, Romas Pakalnis wrote, “I am thrilled that I had the opportunity to participate in creating and restoring the foundations of our state. I know when the Lithuanian drafts of laws were being prepared. While being in unfree Lithuania, we created and established the foundations of FREE LITHUANIA LAWS (including the basis of modern environmental law). <…> Working in the evenings, after work, without pay, only with the Security Service’s list of persons to be eliminated in the event of a successful Moscow coup…” Therefore, the Professor did not mourn but sincerely worked for his country, often leaving little time for his family.

For the past fifteen years, Prof. Romas Pakalnis has worked at the Institute of Botany, later at the State Protected Areas Service and the Lithuanian Nature Fund, paying close attention to the protection and restoration of Lithuania’s wetlands. The fate of wetlands was important to Romas Pakalnis from the beginning of his work at the Institute of Botany. In 1968, together with the then-teacher and head of the Laboratory of Landscape Ecology, Prof. Dr Kazimieras Eringis, he prepared recommendations for the protection of the forested Polyma mire (Utena region), which was planned to be drained during Soviet land reclamation efforts to expand the area of cultural pastures. Thanks to these recommendations, the group of scientists was able to influence the officials of the time. As a result, the land reclamation project was changed, with the central part of the mire complex (about 9 hectares) being preserved.

Professor Romas Pakalnis held a special place in his heart for the restoration and improvement of the ecological state of Aukštumala raised bog (Šilutė region) in the Nemunas Delta. While working at the Laboratory of Landscape Ecology of the Institute of Botany, the Professor initiated the first works to restore the hydrological regime of Aukštumala raised bog, creating a system to reduce the negative impact of peat mining on the state of the Aukštumala Telmological Reserve. With colleagues from the Lithuanian Nature Fund, Professor Romas Pakalnis participated in implementing the LIFE programme project “Restoration of Aukštumala Raised Bog in the Nemunas Delta Regional Park” (2013–2017). In August 2020, the Professor regretted that due to his poor health and unfavourable circumstances, he had not been able to visit Aukštumala, but he hoped to do so someday… During a conference for wetland researchers in Gardinas in 2018, Romas Pakalnis said “Life is very short… we must preserve mires so that we would have a possibility to sit on the Sphagnum hummock and think where we are in a hurry…”. Life is very short…

Aukštumala was his love, which gave him a sense of pride and happiness. In his memorable speech to pharmacists in Vilnius, commemorating the 100th anniversary of Lithuania’s restoration, he emphasised: “…I have to say that I am glad that I almost do not write papers anymore, but with young colleagues, we have managed to do what guarantees the preservation of the cradle of global peat research for centuries in Aukštumala. That’s why I feel happy…”

Early morning on 20 September 2020, took the life of Professor Dr Romas Pakalnis, a scientist, landscape ecologist, naturalist, environmentalist, peat researcher and restoration initiator in Lithuania, forester, public figure, demanding and broad-minded colleague, resourceful and patient Teacher. Today we do not hurry and thank Him for the knowledge and scientific ideas presented, the ability to gather like-minded people, and for that incredibly subtle sense of humour, patience, optimism and unwavering belief in our Nation and State!

Today we remember the words of Dr Romas Pakalnis – a kind of oath for us to “Be better to each other! Without waiting for any occasion, living in joy even in the grey everyday life. And not sometime in the distant future or even tomorrow, but already today and every day. Our losses and joys should always remind us that we have only a very short blink of this earthly life, which can be enjoyed more by embracing each other and reaching out more often with a greeting, help, and a hand full of condolences.”

We invite you to remember Professor Dr Romas Pakalnis and once again watch the TV programme from the series “Lithuanian Naturalists as Creators”

Dr Jūratė Sendžikaitė, a researcher at the Institute of Botany of the Nature Research Centre; an expert at the Foundation for Peatland Restoration and Conservation.

Birutė Karnickienė, Chairwoman of the Board of the Eugenija Šimkūnaitė Charity and Support Foundation

Photos from the family archive, also by Jonas Danauskas and Laima Šveistytė.

Pavasarį galima stebėti daug įdomių reiškinių. Apie vieną tokį labai patraukliai rašė dr. Eugenija Šimkūnaitė „Ežerai krauju plūsta”. Susidomėję tuo, kreipėmės nuomonės į Gamtos tyrimo centrą – norėjome sužinoti, ar vis dar ir dabar ežerai paplūsta „krauju”. Kompetentingos specialistės Judita Koreivienė, Jūratė Karosienė ir Jūratė  Kasperovičienė maloniai sutiko pakomentuoti tas įdomybes. Dėkojame joms už laiką, skirtą šiam reiškiniui paaiškinti.

Skaitykite:
Eugenijos Šimkūnaitės straipsnis

Gamtos tyrimo centro darbuotojų komentaras

2023 m. kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės dieną – paminėjom  103-iąsias Eugenijos Šimkūnaitės gimimo metines.

Ta proga Utenos kolegijos studentė, Eugenijos  Šimkūnaitės vardo stipendininkė Ugnė Šinkūnaitė kolegijos bendruomenę, fondo narius ir kitus svečius pakvietė į virtualią kelionę įžymios vaistininkės, liaudies medicinos tyrinėtojos, visų  laikų garsiausios tauragniškės takais.

Ugninis stipendininkės vardas ir tik vienos raidės skirtumas pavardėje magiškai lėmė nuoširdų ir kūrybišką polėkį populiarinant Eugenijos Šimkūnaitės asmenybę, pristatant kultūrinį bei mokslinį palikimą. Ugnė pagal savo sumanymą jau aplankė Utenos rajono gimnazijų moksleivius, jiems papasakojo apie neeilinę asmenybę, nuveiktus darbus, pristatė maršrutą ,,Eugenijos Šimkūnaitės atminimo takais”.

Metų bėgyje numatyta moksleivius sukviesti į protmūšį, kurio laimėtojai turės galimybę vykti maršrutu ir gyvai pamatyti objektus ir vietas gimtuosiuose Tauragnuose, Utenoje, Kaune, Vilniuje bei kitur. Maršrutu numatyta pasidalinti per Utenos turizmo ir informacijos centrą, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę susipažinti su tautos žiniuonės, kaip dažnai vadinama Eugenija Šimkūnaitė,  palikimu.

Ugnė džiaugėsi galinti prisijungti prie prasmingos veiklos ir garsinti įžymios kraštietės darbus.

Kviečiame susipažinti su Ugnės Šinkūnaitės sudarytu maršrutu ,,Eugenijos Šimkūnaitės atminimo takais”

Kaip kasmet, metus pradedame su nauju Eugenijos Šimkūnaitės kalendoriumi. Šįkart pasirinkta įdomi tema labai išraiškingai atskleidžia 19 kapinių meistrių idėją pavaizduoti garsiosios tauragniškės būdą ir veiklą. Vartydami „Karpinių kalendorių“ tarsi brendame per aukštaitišką žydinčią pievą, nužertą saulės spindulių ir svaiginančią čiobrelių, vingiorykščių, liepų aromatu. Trumpam sustosime pasijutę, kad ne pievoje, o gamtos soste sėdime. Ir daug atgaivos pajusime. Pasklaidykime, džiaukimės ir dėkokime karpinių meistrėms, taip pagerbusioms žymiąją Utenos krašto dukrą.

Kalendorių sudarė Daiva Kviklytė-Čebylienė (Utenos kraštotyros muziejus).

Nuotraukoje – Rasos Rainienės karpinys „Žiniuonė“.

Turime galimybę vėl prisiminti Eugeniją  Šimkūnaitę ir jos kūrybą. 

Mūsų fondo prašymu ir rūpesčiu “Indraja – Saulės duktė” jau anksčiau buvo suvaidinta Verkiuose Ignalinos krašto folkloro ansamblio „Čiulbutė” (režisūra ir scenarijus Ferdinando Jakšio), o 2021 m. šio įsimintino kūrinio inscenizacijos  ėmėsi  Utenos kultūros centro  Tauragnų skyriaus mėgėjų teatras MOKAS ( režisierė Loreta Juškėnienė, dainų mokė meno vadovė Vilma Valienė).

Vaidmenis kūrė:

Indraja- Ada Paukštytė

Močia Indrė- Valda Žebelienė

Sėlys- Matas Paukštė

Želmis- Vidas Juknevičius

Grybautoja- Loreta Juškėnienė

Uogautoja- Raminta Levčenkaitė

Žabininkė- Rita Pundzienė

Riešutautoja- Aldona Kirkienė

Atvažiavėlis- Gintautas Valkauskas

Indrajos dvaro viešnios- Oksana Neliubšienė, Danutė Valkauskienė, Vilma Valienė.

Spektaklis  ,,Indraja- Saulės duktė“-  teatro ,,Mokas“  aktorių ir Tauragnų folkloro kolektyvo bendras darbas.

Premjera įvyko 2021 m. liepos mėn. 24 d. Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus- draustinio Kleboniškių kaimo klojime.

Dėkojame joms ir vaidmenis kūrusiems už šią dovaną. 

Išsamiau sužinosite, kas ta  Indraja, kokia ji ir iš kur atėjo, paskaitę išsamų ir paslaptis  atskleidžiantį Gražinos Kadžytės straipsnį  „Eugenija Šimkūnaitė ir Indrajos „byla“.

http://www.llti.lt/failai/TD60_spaudai_internetui-194-203.pdf

Sveikiname Eugenijos Šimkūnaitės vardo stipendiate tapusią Utenos kolegijos studentę Ugnę Šinkūnaitę, save pristatančią taip:

„Apie E. Šimkūnaitę, kaip apie garsią kraštietę žolininkę, sužinojau dar vaikystėje, nes ji, kaip ir mano senelis, yra kilusi iš Tauragnų krašto, todėl, dar būdama maža, sužinojau, jog kažkada tame miestelyje gyveno žinoma žiniuonė. Bėgant metams, vis atsirasdavo poreikis pasidomėti E. Šimkūnaitės veiklomis ir biografija, o mane labiausiai domino jos žinios apie įvairius augalus ir žolynus bei tai, jog ji buvo labai mylima ir gerbiama tiek artimųjų, tiek tų, kurie iš jos mokėsi. Eugenija ir aš esame kraštietės, nors ir gyvenome skirtingais laikais, tačiau turime panašumų, kurie skatina domėtis ja, kaip asmenybe, abi esame gimusios kovo 11 dieną, tik skirtingais metais, net ir pavardės skamba labai panašiai.

 Noras garsinti ir dar geriau pažinti Eugenijos Šimkūnaitės gyvenimą ir pasiekimus paskatino dalyvauti konkurse. Turiu patirties tyrimų atlikimo srityje, taip pat straipsnių rašyme ir pranešimų skaitymo studentų konferencijose. Esu parašiusi straipsnius ir parengusi pranešimus temomis: „Tamsiojo turizmo maršruto kūrimo galimybės Utenos rajone“ ir „Turistų požiūrio į atsakingą vartojimą turizmo sektoriuje tyrimas“. Taip pat turiu dalyvavimo įvairiuose tarptautiniuose ar vietiniuose renginiuose patirties (dalyvavimas studentų verslumą skatinančiame konkurse „Įšok į profesijos batus“ ir dalyvavimas tarptautiniame EURHODIP asociacijos organizuotame konkurse “#taste2connect“. Teko dalyvauti keliuose projektuose su kitais studentais, ir komandoje sekėsi dirbti sėkmingai. O taip pat studijų metu ne tik renginiuose dalyvauju, bet ir stengiuosi turėti gerus egzaminų, atsiskaitymų ir rašto darbų įvertinimus iš dėstomų paskaitų“.

Ugnė Šinkūnaitė parengs turizmo maršrutą “Eugenijos Šimkūnaitės takais“ ir populiarins jį jaunimo tarpe. Palinkėkime jai sėkmės!

Laikas nenumaldomai tolina mus nuo gyvo, šviesaus ir šilto bendravimo su Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentu Romu Pakalniu. Lieka tik prisiminimai, jiems  ir buvo paskirta š. m. rugsėjo 2-osios popietė, prasidėjusi Aukštumalos pelkėje (Šilutės raj.). Čia daug Jo pėdų įminta, todėl čia Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo iniciatyva pastatytas Jo atminimui  skirtas medžio meistro Kęstučio Žiogo pagamintas ąžuolinis suolelis.

Per vėją ir lietų vingiuotu pelkės takeliu pasiekėme prie apžvalgos bokštelio esantį suolelį, atidengėme, prisėdome, įsiamžinome, pagerbėme, netgi pelke pasimėgavome – lietus tik išryškino visas spalvas.

Nemuno deltos regioninio parko konferencijų salėje, jau pro langus veržiantis saulės spinduliams, pranešėjai dalinosi prisiminimais. Kiekvienas jų atskleidė skirtingas veiklas, kurias jungė vienas žmogus – Romas Pakalnis. Kiekvienai veiklai save atidavęs visą, ne tik patardamas, bet ir pats aktyviai dalyvaudamas, įsitraukdamas. Popietę pradėjo Birutė Karnickienė Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė, supažindinusi susirinkusius su  Romo Pakalnio poros dešimtmečių veikla vadovaujant minėtam fondui. Per šiuos metus kartu įvykdyta daug visuomenei prasmingų darbų, daugelio jų Jis buvo iniciatorius ir įkvėpėjas . „Kiek savęs atiduodi – tiek tavęs ir lieka“. Šie poeto J. Marcinkevičiaus žodžiai itin tinka profesoriui, nes jis svarbiausia žmogaus investicija laikė pagalbą kitam žmogui ir mėginimui jį suprasti.

Prof. dr. Romo Pakalnio pagerbti atvyko Aplinkos ministerijos ministro patarėjas Marius Čepulis. Prisiminimais taip pat dalinosi Darius Nicius – Nemuno deltos regioninio parko direktorius, Rūta Baškytė ir Agnė Jasinavičiūtė iš Valstybės saugomų teritorijų tarnybos, Gamtos tyrimų centro  atstovai – Ričardas Paškauskas ir Jūratė Sendžikaitė, signataras Zigmas Vaišvila. Profesoriaus anūkė apsupo visus gitaros akordų ir aksominio balso jaukumu, priminė Romo Pakalnio mėgtas melodijas. Šių žmonių atsiminimuose tarsi liudijimuose iškilo gyvas Jo paveikslas: mylintis žmogų, su kiekvienu randantis kalbą, dirbantis petis petin, reikiamu metu tariantis apmąstytą, tvirtą žodį už Lietuvą, žmogų ir gamtą.

Ir kaip priesakas mums liko gilios Jo mintys.

„Žmonės kažkodėl galvoja, jog viskam turi marias laiko – kad spės pasidžiaugti meile, augančiais vaikais, spės ištaisyti klaidas ar atsiprašyti draugo. Deja, kai žmonės nusprendžia, jog pagaliau laikas tai padaryti, dažniausiai būna beviltiškai vėlu. Ir kai pagaliau nusprendžiame pagyventi savo malonumui, taip pat netrukus paaiškėja, jog beviltiškai pavėlavome. Išeitis viena: Būkime geresni vieni kitiems! Nelaukdami jokios progos, gyvendami džiaugsme ir netgi pilkoje kasdienybėje. Ir ne kada nors tolimoje ateityje ar netgi poryt, bet jau šiandien ir kasdien.“ – prof. Romas Pakalnis

Dėkojame Nemuno deltos regioninio parko darbuotojams, ypač Žanetai Iršienei, už nuoširdžią pagalbą rengiant šią atminimo popietę.

Tekstas Birutės Karnickienės ir Ingridos Tomaševskienės

Nuotraukos Rūtos Baškytės ir Ingridos Tomaševskienės

Visą gyvenimą dr. Romas Pakalnis siekė dirbti Lietuvai, nes „… bet kokio režimo sąlygomis žmogus gali rasti terpę, kurioje gali auginti ir stiprinti savo kraštą, tegul ir svetimo priespaudos kamuojamą“. Jis jautriai prisiminė tautos ir valstybės praeitį bei nuoširdžiai rūpinosi mūsų gamtos ir kultūros paveldo, mokslo ir lietuvių kalbos bei mūsų visų Lietuvos ateitimi. Jis vertino kiekvieną sutiktąjį sakydamas „visi žmonės, su kuriais suvedė likimas yra didžiausias mano užgyventas turtas“.

Viena iš tokių asmenybių – garsi vaistinių augalų žinovė, gamtojautos ir lietuviškojo dvasingumo idėjų propaguotoja, mokslininkė, habilituota gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė. Dviejų nestokojančių humoro ir šmaikštaus žodžio kraštiečių bendravimas buvo gyvas, nuoširdus ir prasmingas. Tautos žiniuonė, kaip dažnai vadinama Eugenija Šimkūnaitė, labai mėgo Romo Pakalnio draugiją,  kviesdavo į savo vardinių ir gimtadienių šventes, patikėdavo pobūvio tvarkdario ir įkvėpėjo pareigas, kurias noriai vykdydamas, jis žėrėjo sąmoju ir žaismingumu.

1941 m. sausio 1-ąją (nors dokumentuose įrašyta sausio 4-oji) Kirklių kaime (Utenos r.) į pasaulį atėjęs berniukas gyvenimo patirties, išminties, darbštumo ir atkaklumo nuo mažens sėmėsi iš savo tėvų ir gimtojo kaimo šviesuolių, kantrumo ir santūrumo mokėsi gamtos, žinių – iš rankose itin pagarbiai laikomų knygų, o iškalbos meno paslaptys, matyt, buvo Likimo pašnibždėtos ir vėliau paties itin subtiliai lavintos. Baigęs Sudeikių septynmetę mokyklą ir būdamas vos trylikos Romas pradėjo studijas Vilniaus miškų technikume, kuriame ne tik mokėsi, bet ir dirbo. „Dabar, po tiekos metų galvoju, ar lengva buvo tada penkiasdešimtmečiams mano amžinos atminties tėvams – Juozapui ir Marijonai Pakalniams rugpjūčio paskutinėmis dienomis Utenos turguje įsodinti mane į pakeleivingą sunkvežimį, kad aš – jauniausias sūnus pradėčiau Vilniuje savarankišką gyvenimą. Už šimto kilometrų!“. Anuomet būdamas toli nuo namiškių Romas išsiugdė savarankiškumą ir stiprų atsakomybės jausmą, lydėjusius jį visą gyvenimą.

1963 m., su pagyrimu baigęs mokslus Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete ir įgijęs miškų ūkio inžinieriaus specialybę, Romas Pakalnis pradėjo dirbti Šeduvos, vėliau – Radvilonių girininkijoje, Jonavos miškų ūkyje. Vėliau Romas prisimena „Ne savo noru tapęs Maskvos karinių objektų statybininku, vienerius metus buvau inžinierius geodezininkas, pravardžiuojamas eilinio inžinieriaus titulu (supainiojant karinį laipsnį ir pareigas), tačiau nusipelnęs ir tuo, kad buvau Maskvos Majakovskio teatre du vakarus vaidintų spektaklių pagrindinis herojus“. 1971 m., baigęs Lietuvos MA Botanikos instituto aspirantūrą, jis apgynė mokslų kandidato disertaciją „Svarbesniųjų ežeringo kraštovaizdžio komponentų dinamikos ir ekologinio optimumo tyrimai“ ir daugelį metų skyrė moksliniams tyrimams Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijoje, nuo 1981 m. dirbo laboratorijos vadovu, 1984–1989 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui, 1989–2002 m. – Botanikos instituto direktoriumi. Nuo 2010 metų profesorius dirbo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos sistemoje, dalyvavo Lietuvos gamtos fondo vykdomų pelkių atkūrimo projektų veiklose, tapo vienu iš VšĮ „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas“ stegėjų.

Per aktyvų mokslininko ir kompetentingo eksperto gyvenimą Romas Pakalnis dalyvavo svarbių Lietuvai objektų (Ignalinos AE, Tarptautinės jūrų perkėlos, Kruonio HAE, Jonavos „Azoto“, Klaipėdos naftos terminalo, Vilniaus bendrojo plano, Kuršių nerijos nacionalinio parko bendrojo plano, naftos verslovės D-6, Suskystintų dujų terminalo ir kt. projektų) ekologinėse ekspertizėse, vertino SSRS karinių bazių padarytus nuostolius Lietuvos gamtai ir kt. “Aš laimingas, kad dalyvavau ginčuose dėl svarbių Lietuvai objektų“, – teigė mokslininkas. Jis buvo vienas Gamtinio karkaso idėjos plėtotojų, Lietuvos prisijungimo prie Europos kraštovaizdžio konvencijos iniciatorių ir Lietuvos Kraštovaizdžio politikos autorių. Kartu su bendraautoriais Jis dalyvavo rengiant svarbius Lietuvos valstybės raidai dokumentus (Sąjūdžio programą, Kompleksinę gamtos apsaugos schemą, Lietuvos švietimo reformos koncepciją ir bendrąsias programas, Biologinės įvairovės išsaugojimo strategiją ir veiksmų planą, Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų, Aplinkos monitoringo ir kt. įstatymų projektus ir kt.), kuriant Lietuvos saugomų teritorijų sistemą, yra parašęs daugiau kaip 220 mokslo ir mokslo populiarinimo publikacijų ekologijos, gamtosaugos ir aplinkosaugos klausimais. Romas Pakalnis dirbo pedagoginį darbą Lietuvos edukologijos ir Šiaulių universitetuose, kur dėstė kraštovaizdžio ekologijos ir darnaus vystymosi disciplinas.

Subtilaus humoro jausmo aukštaičio Romo Pakalnio gyvenimas aprėpė neįtikėtinai daug sričių: domėjosi mokslo ir švietimo naujovėmis, gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimo problemomis, tautinės savimonės ir gimtosios kalbos puoselėjimu. Dr. R. Pakalnis buvo Vilniaus gamtos apsaugos draugijos pirmininku, tarptautinės programos „Žmogus ir biosfera“ Lietuvos nacionalinio komiteto sekretoriumi ir pirmininko pavaduotoju, Botanikos instituto direktoriumi, Lietuvos mokslininkų sąjungos bei Lietuvos Nacionalinės darnaus vystymosi komisijos nariu, Lietuvos botanikų draugijos prezidentu, Valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijos pirmininku, Lietuvos švietimo tarybos pirmininku, Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentu, Lietuvos radijo ir televizijos tarybos nariu ir pirmininku, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininku, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininku, Gamtos tyrimų centro Mokslo tarybos pirmininku, Uteniškių klubo „Indraja“ valdybos nariu, sambūrio „Patirtis“ nariu ir pirmininku, Tarptautinės durpynų draugijos ir daugelio kitų organizacijų nariu.

Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentu Romas Pakalnis buvo 23 metus, nuo pat jo įkūrimo (1997 m.) iki mirties. Jo vadovavimas buvo grįstas patarimais, vyresniojo pastebėjimais, turbūt todėl jis lengvai sutelkdavo žmones įvairioms visuomeninėms iniciatyvoms ir veikloms. Jam buvo labai svarbu, kad visuomenė deramai pagerbtų Lietuvai nusipelniusias asmenybes (tokia ir buvo habil. dr. Eugenija Šimkūnaitė), todėl noriai sutiko būti jos atminimą puoselėjančio fondo vadovu, tam neatlygintinai atiduodamas savo laiką, žinias ir patyrimą. Jo siūlymu Eugenijos Šimkūnaitės rankraštinis palikimas buvo susistemintas ir išleistas knygų rinkiniu, pristatytu plačiajai visuomenei, o pirmiausia – jų abiejų kraštiečiams – uteniškiams. Jis laikė šventa pareiga dalyvauti tvarkant Eugenijos Šimkūnaitės amžino poilsio vietą Tauragnų kapinaitėse (Utenos raj.) bei jos atminimui skirtą parką Lazdynuose (Vilniaus m.), kur pastatytas paminklinis akmuo ir pasodinta 12-ka daktarės taip mėgstamų vyšnaičių.

Romo Pakalnio gili pagarba Lietuvos ir tėviškės istorijai reiškėsi kiekviena proga: tiek lankant istorines vietas (Žalgirio mūšio ir kt.), tiek pagerbiant 1863 m. sukilimo vadų ir dalyvių atminimą ar rūpinantis bei teikiant argumentuotus pasiūlymus dėl deramo istorinių asmenybių LDK didikų Radvilų giminės atstovų palaikų iškilmingo perlaidojimo Dubingiuose, ar prikeliant iš užmiršties senąsias Kirklių kaimo (Utenos r.) kapinaites, kuriose ilsisi ir jo paties protėviai.

Dalyvauti prasmingoje veikloje jam buvo būties prasmė.

Gyvenime Romas Pakalnis buvo jautrus, dėmesingas aplinkiniams, be galo mylintis savo kraštą žmogus. Jo širdies platumas buvo nenusakomas – galėjo patarti kiekvienam, jo rūpestis lydėdavo ne vieną, jei kas pasiguosdavo ar pasitardavo su juo. Romui visi buvo tiek pat svarbūs: tiek užmarštin, deja, išeinantys tėviškės senoliai, tiek vis dar menami Lietuvos didikai, tiek paprastas kaimo žmogus, tiek kolega ar bendražygis, tiek ir aukštas pareigas einantis pareigūnas…

Ankstyvoje vaikystėje gimtojoje sodyboje patirtas siaubas ir visą gyvenimą lydėjęs kraują stingdantis prisiminimas, kai jo akyse girti tarybinės armijos kareiviai prie tvarto sienos pastato Mamą ir grąsina ją sušaudyti, skaudūs Lietuvos žmonių trėmimų išgyvenimai, asmeniškai patirtas Sovietų Sąjungos Valstybės saugumo specialiosios tarnybos „karštas kvėpavimas į nugarą“, Baltijos sesių šalyse kylanti nepriklausomybės susigražinimo idėja ir neabejotinai daugiau svarių priežasčių paskatino Romą aktyviai įsijungti į visuomeninio judėjimo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veiklas. 1988 m. birželio 3 d. susirinkime, vykusiame Mokslų Akademijos salėje, dr. Romas Pakalnis buvo išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupės nariu. Romas teigė, kad „Valstybę gali sukurti tik kurianti ir dirbanti visuomenė, o ne dejuojantys ir verkiantys. Darykim, nes mūsų pareiga kurti“. Gerokai vėliau, jau 2018 m. vasario 16 d. išvakarėse Romas Pakalnis rašė „… esu be galo laimingas, kad turėjau galimybę dalyvauti kuriant ir atkuriant mūsų valstybės pamatus. Aš žinau, kai buvo rengiami Lietuvos įstatymų projektai. Būdami nelaisvoj Lietuvoj, mes kūrėme ir sukūrėme LAISVOS LIETUVOS ĮSTATYMŲ pagrindus (tarp jų ir modernios Lietuvos Aplinkos teisės pagrindus). <…> Darbas vakarais, po darbo iš tikrųjų be atlyginimo, tik su saugumiečių parengtu Sąrašu veikėjų, kurie turėjo būti likviduoti Maskvos pučo sėkmės atveju…“. Taigi, Profesorius nedejavo, bet nuoširdžiai dirbo savo kraštui, neretai per mažai savęs palikdamas šeimai.

Pastaruosius penkiolika metų prof. Romas Pakalnis, dirbdamas Botanikos institute, vėliau – Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje bei Lietuvos gamtos fonde, daug dėmesio skyrė Lietuvos pelkių apsaugai ir jų atkūrimui. Pelkių likimas Romui Pakalniui rūpėjo nuo pat darbo Botanikos institute pradžios. 1968 metais, kartu su tuometiniu Mokytoju ir Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos vadovu prof. Kazimieru Eringiu, parengė miškingos Polymos pelkės (Utenos r.), kurią sovietines melioracijos vajaus metu buvo numatyta nusausinti ir taip išplėsti kultūrinių ganyklų plotus, apsaugos rekomendacijas. Būtent šių rekomendacijų dėka mokslininkų grupė sugebėjo paveikti tuometinius funkcionierius ir melioracijos projektas buvo pakeistas, o centrinė pelkinio komplekso dalis (apie 9 ha) buvo išsaugota.

Ypatingą vietą Profesoriaus širdyje užėmė Nemuno deltoje plytinti Aukštumalos aukštapelkė (Šilutės r.) ir jos ekologinės būklės pagerinimo ir atkūrimo klausimai. Dirbdamas Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijoje profesorius inicijavo pirmuosius hidrologinio režimo atkūrimo darbus Aukštumalos aukštapelkėje, sukurdamas sistemą, kaip sumažinti neigiamą durpių kasybos poveikį Aukštumalos telmologinio (pelkių) draustinio būklei. Prof. dr. Romas Pakalnis, kartu su kolegomis iš Lietuvos gamtos fondo, dalyvavo įgyvendinant LIFE programos projektą „Aukštumalos aukštapelkės atkūrimas Nemuno deltos regioniniame parke“ (2013–2017 m.). 2020 m. rugpjūčio mėnesį profesorius apgailestavo, kad dėl sutrikusios sveikatos ir pasaulyje nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių Jis taip ir neaplankė Aukštumalos, bet tikėjo, kad dar aplankys… Dar 2018-aisiais konferencijos Gardine metu susirinkusiems pelkių tyrėjams Romas Pakalnis pasakė: „Gyvenimas labai trumpas… O pelkes reikia išsaugoti dar ir dėl to, kad galėtum prisėsti ant kiminų kimso ir pagalvoti kur tu skubi…“. Gyvenimas tikrai labai trumpas…

Aukštumala buvo Jo meilė, suteikusi pasididžiavimo ir laimės pojūtį. Savo įsimintinoje kalboje, pasakytoje Vilniaus vaistininkams minint Lietuvos atkūrimo 100-metį, jis akcentavo:“… turiu pasakyti, kad džiaugiuos, jog beveik neberašau popierių, bet su jaunais kolegomis mums pavyko Aukštumalos aukštapelkėje padaryti tai, kas garantuos pasaulinio pelkėtyros lopšio išsaugojimą amžiams. Štai todėl aš jaučiuosi laimingas…“

Ankstyvas 2020 m. rugsėjo 20-osios rytas, užpūtęs mokslininko, kraštovaizdžio ekologo, gamtininko, aplinkosaugininko, pelkių tyrėjo ir atkūrimo iniciatoriaus Lietuvoje, miškininko, visuomenininko, reiklaus ir plačių pažiūrų Kolegos, išradingo ir kantraus Mokytojo prof. dr. Romo Pakalnio gyvybės liepsną. Šiandien mes neskubame ir dėkojame Jam už suteiktas žinias ir iškeltas mokslo idėjas, mokėjimą suburti bendraminčius, už tą neįtikėtinai subtilų humoro jausmą, kantrybę, optimizmą ir nesenkantį tikėjimą mūsų Tauta ir Valstybe!

Šiandien prisimename dr. Romo Pakalnio žodžius – savotišką priesaiką mums „Būkime geresni vieni kitiems! Nelaukdami jokios progos, gyvendami džiaugsme ir netgi pilkoje kasdienybėje. Ir ne kada nors tolimoje ateityje ar netgi poryt, bet jau šiandien ir kasdien. Mūsų netektys ir mūsų džiaugsmai turi mums visados priminti, kad mums tepriklauso tik labai trumpas šio žemiško gyvenimo blyksnis, kuriuo labiau galima pasidžiaugti suglaudus pečius, dažniau ištiesiant vienas kitam ir sveikinimo, ir pagalbos, ir užuojautos kupiną ranką“.

Kviečiame prisiminti profesorių dr. Romą Pakalnį ir dar kartą pažiūrėti TV laidą iš apybraižų ciklo „Lietuvos gamtininkai kūrėjai“

Dr. Jūratė Sendžikaitė

Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto mokslo darbuotoja

VšĮ Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo eskpertė

Birutė Karnickienė

Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė

Nuotraukos iš šeimos archyvo, Jono Danausko ir Laimos Šveistytės.