Romualdo Šimkūno prisiminimai

Kaimiškam žipone vaikščiojo išmintis

Pasakymas, kad žmogus sutinkamas pagal aprėdą, o palydimas pagal protą, sugalvotas seniai. Dar sakoma, kad senos tiesos nesensta. Tuo tikiu.
Augau neturtingame pokario Tauragnų pavietės kaime. Netrumpam gyvenimo kely neišblėso vaizdai, kai tėviškės moterys nešiojo namų gamybos milinius vyriškus švarkus, vadinamus žiponais, ir tos pačios medžiagos ilgus ar kelius siekiančius sijonus. Avėjo tupliais, burlečiais, čebatais. Vasarą vaikščiojo basos, tamsius aprėdus pakeitusios spalvotomis drobinėmis nažutkomis, kartūno, atlaso suknelėmis.

Manieji gyvenimo keliai platėjo per Tauragnus, Uteną, Leningradą (dabar Sankt Peterburgas), Kauną, galop, Vilnių. Tie keliai ir suvedė su Eugenija Šimkūnaite. Pažintis užsimezgė apie 1970 metus, kai jai į namus paskambinęs išgirdau: „Kas tu per vienas ir ko tu nori?“. Nuo tada pramokau su užsiėmusiais žmonėmis kalbėti telefonu. Netrukus tapome gerais pažįstamais, bendravome kelionėse po gimtąjį kraštą, susitikdavome bendroje darbovietėje – Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete.

Sutikęs daktarę Eugeniją Šimkūnaitę, visada pasijusdavau gerai, tarsi paauglystės metais, su paprastomis kaimo moterimis, dėvinčiomis vyriškus švarkus. Skirtumas tik tas, kad daktarės drabužiai, kaip ir jos butas, kvepėjo vaistažolėmis.
Pažinties su šia įdomia moterimi laikotarpiu buvau sveikas kaip ridikas. Tačiau, sakoma, sveikatai ribų nėra. Todėl savo brangiausiąjį turtą su kitais svečiais gerinau per jos vardadienius ir gimtadienius. Kartą po šventės, išeidamas jau gerokai pakimęs, pasakiau, kad daugiau neateisiu, nes grindų grioviuose galiu išsisukti koją. „Apie kokią kvarabą kalbi? Kas tau neduoda jas pataisyti,“ atsakė. Blokinio namo Lazdynuose, statyto sovietmečiu, buto grindų plyšių, į kuriuos buvo susmigę linoleumo skiautės, užtaisymui sunaudojau tris maišus žvyro ir vieną cemento. Vandens skiediniui ir žolelių užpilui surado šeimininkė. Viduržiemy, telefonu vėl išgirdau: „Kovo vienuoliktą, pavakariais, mano durys bus atrakintos. Ir žmoną už parankės atsivesk.“

Neteko girdėti, kad daktarė Eugenija Šimkūnaitė būtų pasimetusi, kai jai užduodami kompromituojantys klausimai. Per jos 70-mečio jubiliejų Tauragnuose mano brolis Mykolas teiravosi, kodėl ji vienais metais parašė, kad kiaušiniai sveika, kitais – priešingai. „Ar tik ne Romualdo brolis būsi“ – paklausė. „Matai, kai kiaušinių daug, tai sveika, kai mažai, žinoma, nesveika.“

Kartą su draugais sumanėme pasidaryti pramogą. Daktarę Eugeniją Šimkūnaitę pasikviečiau į sodo namelį. Pavakariais ją atvežė bičiulis Vladas Rukšėnas. Pasivaišindami šnekučiavomės iki vidurnakčio. Ji papasakojo apie kaimo žmonių papročius, Kauno poniučių pomėgius, darbą Kazachstane, iš kurio teko „mauti“, nes nuo kvaišalinių augalų augintojų būtų nukentėjusi. Pilvus paskaudo nuo juoko, kurį kėlė prelegentės išsakytos istorijos. Kitą dieną Vladas samprotavo: „Velniai žino, kur jos teisybė ir kur melas“.

Sėdėdamas traukinio, važiuojančio į Druskininkus, vagone, pamačiau nugarą, panašią į Jos. Neiškenčiau nepasidomėjęs. Tarpusuolyje stovėjo maišas, pilnas augalų su dideliais lapais. Daktarė paaiškino, kad tų augalų tauragniškiuose pilna, o Dūkijos paežerėse nėra. Pamaniau, ne vienas, pamatęs tokį vaizdą, pridėtų pirštą prie smilkinio.

Rašinyje „Su Tavimi išsiskirti neįmanoma“ („Tėviškės gamta“, 1997, Nr.2) minėjau, kad kai kurie pašaliečiai, mažiau pažinę daktarę Eugeniją Šimkūnaitę, įžvelgdavo joje atžagarumo gaidelių, bendravo per tarpininkus. Išties, nedarydama atrankos interesantams, ji vargiai būtų suspėjusi ką nors parašyti, juolab pailsėti. Dabar sakau: su Tavimi ir susipykti nebuvo įmanoma, nes gyvenai ne sau. Išdalijai svietui žinias, ilsiesi ten, kur norėjai.

Bebaigiant prisėdimą su plunksna, akys laksto po prisiminimus, kuriuos išsakiau ir aš knygoje „Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia“ (V., 2006). Bijau pasikartoti, nes jų turiu, kaip tauragniškiai sako, davaliai. Prisiminimų gūžtoje išsiperėjo mintys, kad daktarė Eugenija Šimkūnaitė atliko titanišką darbą apgindama dvi disertacijas, išleisdama knygas, publikuodama straipsnius žurnaluose ir laikraščiuose, kalbėdama per radiją ir televiziją. Savo darbą ji vertino kukliai. Vienos man dovanotos knygos tituliniame lape ji ranka paskubomis parašė: „Gal ir tau pravers šita mano derklionė“.

Esu laimingas, pažinojęs paprastą, linksmą moterį, žemietę, vienų vadintą Gese ar Eugenija, kitų – daktare ar ponia. Mano bendravimas su ja pasibaigė šventais, nepamirštamais kreipiniais: „Sveika, sese, sveikas, broli…“

Su Veronika Meškauskaite (Vitkūniene), tarnavusia pas Šimkūnus Tauragnuose (Utenos raj.), kalbėjosi vaistininkė Birutė Karnickienė ir etnologė Gražina Kadžytė Ukmergėje, Daukanto gatvės 75 name, 15 bute 1997 m. vasario mėnesį.

-Kokie pirmieji prisiminimai apie gyvenimą pas Šimkūnus?
– Dabar visi vaistai tabletėmis, o tada, matot, mikstūros buvo. Aš turėjau tokias svarstyklėles, jas ant piršto užmaunu ir sveriu, pilu, o jisai, Šimkūnas, stovi prie manęs ir žiūri, ar aš teisingai pilu ir jis išmokino sverti viską teisingai. Jis sako, dabar aš tave rekomenduosiu į Uteną, o gyveno jie Tauragnuose. Sako, tai daugiau gausiu jau atlyginimo. Tauragnuose – 30 litų, o Utenoje ir 100 litų per mėnesį uždirbsianti. Nes jau man nereikėjo, kad žmogus šalia stovėtų, viską mokėjau. Reiškia aš tą mikstūrą virdavau pagal receptą, ir apie vaistus žinojau daug metų. Tada nevedus buvau. Aš kai pas juos dirbau buvo man ar tai devyniolika, ar dvidešimt metų.
– O kaip jūs patekote pas Šimkūnus?
– Aš ten gyvenau, Tauragnuose.
– Ir gimusi ten?
– Ne, aš Rygoj gimusi.
– O, miesčionka. O paskui grįžo tėvai turbūt?
– 1914 metais buvo karas, tėvai traukėsi in Rusiją, o mes buvom maži vaikai. Nu ir išvažiavom, paskui 1920 metais grįžom iš Rusijos, vėl Rygoj sustojom ir tada tėvukas nuėjo (mašinistu važinėjo) į savo darbovietę, kad jį priimtų į darbą, o mes stoty buvom. Nu ir jam sako, rytoj priims ir važinėsi, kaip važinėjai. O mama ir vaikai, vyresnė sesuo ir brolis užsigeidė važiuot čia, Lietuvon. Taip ir atvažiavom 1920 metais.
– Ir į Tauragnus iš karto?
– Aš buvau keturių metų, aš gimusi 1910 metais.
– O Tauragnuos kas ten – gal jūsų mamos ar tėvelio tėviškė?
– Ne, tėvelių tėviškė Kuktiškės. Nu tai vis tiek jau tas Utenos kraštas, nu ir va aš čia, kai rusai užėjo, irgi gyvenau Utenoj. Aš dar gyvenau ir Salake. Ir mano vyras. Tauragnuose mes apsivedėm ir išvažiavom. O kai užėjo rusai, aš likau viena. Vyras išbėgo. Kai gyvenau Tauragnuose ir mama dirbo pieninėj, o aš namuose buvau. Viena dieną pasikeisdamos su mama dirbom, ir paskiau mane  Šimkūnas pakalbino. Mano sesuo gyveno Tauragnuose, o Šimkūnienė buvo jos draugė. Ji buvo rusė ir su Šimkūnu susipažino fronte. Ir tada jau dviese. 1920 m. gimė vaikas, o frontas, nieko neturėjo.  Sako, važiuojam, žiūrim kilimas, nu ir paėmėm kilimą (gal bėgo ponai – pametė), sako, ir jį pardavėm, aš net neturėjau vystyklų kur vaiką suvyniot, ir pinigų neturėjom. Paskiau buvo tų pinigų už kilimą, viską skyrė vaikui. Kai paaugusi Eugenija Šimkūnaitė ėjo į mokyklą, ji neturėjo draugių, su niekuo nedraugavo. Jei susidraugaudavo su kuo nors, tai jis turėjo jos klausyt, neklausai ir sako, aš su tavim nedraugausiu ir vat ji tokia buvo užsispyrus. Ir namuose vėl jai niekas neįtikdavo , pasiūtų suknutę, motina nori, kad vaikas jaunas ir būtų gražiau, o ji sako, kad rankovės ilgos būtų, kad suknutė ilga būtų – jai niekas neįtiko. Kai pasiuva suknelę, tai ji numeta. Tik aš viena jai įtikdavau.
– Jūs buvot su ja susidraugavę?
– Tai aš jau dirbau. O mama biski siūdavo, tai ir aš prie mamos siuvau kai ką.
– Tai kokias jūs suknytes pasiūdavot?
– Uždarytas kaklas, kad būtų. Aš nuotraukas turėjau ,bet viskas sudegė. Jų buvo dviejų aukštų namas. Šimkūnas buvo namuose, kai nuo sviedinio  namas užsidegė. Matyt, kai užsidegė, tai bėgo lauk ir prie durų jį rado jau negyvą.
– O koks buvo pats Šimūnas?
– Panašus į savo tėvą.
– O paskui kas buvo?
– Kai išėjau iš Tauragnų, ištekėjau ir išvažiavau.
– Bet prisimenu, kad turėjo kačių fermą: kur tik rasdavo kokį kačiuką, tai ir nešdavosi namo. Kartais pajuokaudavo. Vieną kartą einančiai mano mamai ji ir sako: „ponia, jei jūs kur rasit kurmį, atneškit man jį, nes aš kailiukus išdirbu“. Tai mano mama rado kurmį ir atnešė, o ji gi sako: „ o mes jau bankrutavom“.
– Tai kiek jai buvo metų kai ji „bankrutavo“?
– Tai gal keturių skyrių, nes Tauragnuose daugiau skyrių mokykloje nebuvo. Tuomet ją išvežė į gimnaziją, tai aš ją gal dar du kartus mačiau. Jie turėjo tokį nedidelį arkliuką – mažą „žemaituką“, jis buvo toks mažas, kad kai ji atsisėsdavo ant jo joti, tai beveik kojomis žemę siekdavo ir jodavo. Kartais kartu išeidavome į pievas žolyčių rinkti. Kadangi Tauragnuose nebuvo daktaro, tai ketvirtadieniais Šimkūnas pats gydydavo. Pats darydavo vaistus ir duodavo žmonėms. O kai tapo daktaru, tai būdavo labai daug žmonių, jis vienas nesuspėdavo, tai pasikviesdavo ir mane padėti. O su Giesia (taip sutrumpintai vadino Eugeniją Šimkūnaitę ) mes vaikšiodavome po pievas, rinkdavome valerijonus, ramunėles.
– Ir apie ką pasišnekėdavote bevaikšiodamos?
– Mani jau šauk: „Verut, tai va žiurėk, kokis čia va grybas“. Ji kalbėdavo kaip tėvas, storai. Nu ir žinot, taip mes ir rinkdavom, paskiau, kai aš jau išvažiavau, tai aš ją su tuo arkliuku gal tris kartus nuvežiau į Uteną. Tai jin visuomet sakė, kad turi jos klausyt. Ir Utenoj tėvas apgyvendino jas pas vienuoles, išnuomojo  butą, o jinai ėjo gimnazijon. Tai jinai su tom vienuolėm susipykdavo, kad jinai lesindvo paukštelius, tai vienuolės neleisdavo. Nu tai jinai susipykdavo ir šeštadieniais parvažiuodavo iš Utenos. Dukart parvežiau, paskiau pardavė tą arkliuką, tai su paštu važinėdavo. Būna, šeštadienį atvažiuoja, pirmadienį anksti rytą išvažiuoja. Nu tai su tom vienuolėm susipyksta, tai jau čia jinai pati man sako: „lenda kur jom nereikia, į mana reikalus“. Nu ir vienuolės pradėjo skųstis tėvui, reiškia, neklauso – tai mes tokių vaikų nenorim. Jin savaip viską, ką jin užmanė, tą ir turi padaryt, nu jin neklausys niekada. Tada tėvas paėmė pas kitus jau ją in butą.
– Tai matyt, tėvas labai mylėjo dukterį?
– Taip, jin jau daugiausia su tėvu. Būdavo vaistinėn ateina, tai tėvas išvaro: „aik tu čia nemaišyk mum, dirbt duok. Ji sako: „ ir aš noriu dirbt“.
– O jinai iš mamos megzti ar siuvinėti neišmoko?
– Ne, neužsiimdavo šitu darbu. Jin daugiausia dirbdavo laukia, darži, prie ūkiškų darbų.
– Tokio vyriško būdo?
– Vyriška būdo. Kaip tėvas – tas kiemi ką nors krapšti ir jinai ten.
–
– Praėjus daug metų  aplankiau Eugeniją Šimkūnaitę Vilniuje.Kur ji gyvena, nežinojau,bet šiaip taip radau. Aš par laiptelius užlipau, pasižiūrėjau skambučio, tamsu nesimata. Aš pasigrežiau – jinai ateina. Ateina, reiškias, pas mani ir klausia: „kas čia?“. Ji atidaro duris ir žiūri in mani: „ko norėjai?“, va šiteip. Sakau: „Giesia, nebepažįsti manęs?“. Sako: „A, tai gal tauragniškė, jei Giesia vadini?“. Nu ir sakau ,,sava siuvėja“, o ji – „ oi, Verute!“ – jinai man. Nu ir žinot, taip aš pirmą kartą užėjau, apsidairiau. Atsimenu, jos tėvas labai buva švarus. Tai jau va dirbu mano kambary, kur rankšluosčiai ir jeigu aš iš dėžutės imu rankšluostį, nukrinta žemėn – viskas, jau mesk plaut, kad jis ir švarus – mesk plaut. O pas Giesią kitaip…Nu ir žinot aš apsidairiau ir sakau: „Giesia, ar tu tik atsikraustei ar tu išsikraustai?“ sakau. Ale žiemos laikas, kaip čia išsikraustyt! A jinai man sako: ,,Laukiu buta”. Ant stala dėžį, palauk bu šalt, atnešiu malkų. Užkūrė pečiukų, stovi tapčianas toks, ne sofkė, mėlynu tamsiai uždengtas, tas tapčianas su užuolaida. A ant stala knygų pilna, dėžių, viska. Tai sakau: „ tai ar jau žiemos laike kraustysies?“. Sako: „Nu tai, jej jau duos tai kraustysiuos“.
–
– Paskiau jau kitų kartą, jos vėl ieškojau. Sirgau, pas mani buva žaizda skrandy, tai man reikėja žolyčių. paprašiau pažįstamo jai paskambinti, jis pasižiūrėjo knygon ir reiškias, adresų ir paskambino. Tai jinai: „kokio čia velnio reikia?!”. Sako: „daktare, nepykit, jūsų pažįstama nori pasikalbėt“. Sako: „tai duok!“ Nu tai aš sakau: „Giesia, ko tu tokia pikta?“. „ Ai čia tu Verut“. Tai ji mane pažino, sutarėm , kad Vilniuje susitiksim. Tada jau gyveno Erfurto gatvėje, reiškias Erfurto 4-42. Nu ir paskiau aš pas ją buvau nuvažiavus, tai reškias tų žolyčių. Tai jinai eina iš upės ir nešas bitunėlį tokį, ką tenai nežinau ir per laiptus aukštyn ir aš iš paskos sakau: „vistiek pavysiu“. „Čia nėra daktarų, eikit paliklinikan“, mat gal jai nusbodo visi . Sakau: „Giesia nepyk, man neraikia paliklinikan“. Nuvėjom, tai aš jei papasakojau, man receptų išrašė, mašinėlę turėjo namuose. Dviejų kambarių butas, ale bet vėl viskas užkrauta su tom dėžėm su vaistais. Sako: „nutai sėsk, papasakok“. Sakau, kad aš ilgai negaliu sėdėti, nes mane atlydėjo žmogus, lauke šalta. Ji sako: „ tai tempk ir jį viršun. Tai sėsk aš tuoj parašysiu“. Tai išrašė man tų receptų
– Jūs pažinojot Eugenijos Šimkūnaitės ir tėvelį, ir mamą, tai labai norėtume, kad papasakotumėt, koks buvo tėvas Šimkūnas, kaip atrodė, kokios išvaizdos, kokio būdo ?
– Šimkūnas buva toks zdarovas vyras, toks eidavo tiesus. Nešiodavo tokius rūbus, nes nenešiodavo, kad kaklaraištis ir baltiniai, ale, kaip seniau tokie tvenčiagu vadinas – kaklas uždarytas, čia užsegimas. Tai ir Giesia tokia pati, kad uždarytas kaklas. Nu a motina, jinai fronte dirbo, jinai fronte seseli buvo. A paskiau namuose, bet jinai nieka nepadėdava prie darbų.
– Ar graži motina buvo?
– Graži. Graži, (o kad būtu Giesia panaši į motiną buvus) aukšta buva tokia, liekna. Nu lietuviškai nemokėja.
– Ar tamsi ar šviesi, kokio būdo?
– Tamsi. Nu, o būdo, tai kaip pasakyti, netokia kaip Šimkūnas, jis tai toks storžievis biški buva, o jinai tokia maloni, švelni, tokia sukalbama. Nu tai jinai man sakydavo, tai kad ka jisai man duodava jau dovanų ar ką, nu tai jau muilai, ar pudra, kokį krema, dažus kokius. Čia mani ji vis pamokina, čia man apgamą uždėt tą prilimpantį.
– Ta musytę?
–  Aha musytė. Tai sako vis man patinka.
– O kaip šeimoj kalbėdavo – lietuviškai, rusiškai?
– Rusiškai, jinai lietuviškai nemokėjo. Nu jinai žinojo daug ką, bet daugiausiai rusiškai.
– Tai ir Giesia su mama rusiškai kalbėdavo?
– Ir lietuviškai, ir rusiškai kalbėdavo, jinai iš mažens mokėjo rusiškai. Jin su tėvu lietuviškai kalbėdavo, o su motina rusiškai.
– O kokios tradicijos šeimoj jų buvo? Ar į bažnyčią eidavo kas sekmadienį?
–  Neidavo. Nei jis, nei jinai. Sekmadienį pas jį daugiausia darbas, žmonės atvažiuoja jau bažnyčion, tai jau ir vaistinėn užeina. Tada kviečia mani padirbėti vaistinėje. Nu ir vadindavom stopkė čia, grūstuvas reikalavo švaros. Nu tai būdavo nueinu – tai rėkia ant mani: „tu smirdi“. Ir žinot, kada aš iš vaistinės išėjau – man būdava kvepia. Kai jau ateinu vaistinėn – man kvepia
– Kiek kambarių turėjo Šimkūnai?
– Kambarių: miegamas, salionas ir dar prieškambaris ir virtuvė. Virtuvė tai didelė buva.
– O turėjo Giesia savo atskirą kokį kambariuką, kampelį?
– Nu tai Giesiai buva tas trečias kambariukas, nedidelis. Namas buva nedidelis, dviejų aukštų. O apačioj buvo Šimkūno kambarys, vaistinė ir mana kambarys, kur aš dirbdavau. Kalidarius nemažas buva ir laiptai jau į viršų lipti.
– O kas buvo duktės Giesės kambary, ką jinai turėjo? Ką vaikas labiausiai mėgo?
– Nieka nebuvo, jokių lėlių nebuva. Ji nežaisdavo, ji rašydavo arba skaitydavo, bet su lėlėm nežaisdavo.
– O su kuo ji žaisdavo?
– Jinai viena, jin draugų neturėjo, nes jos neklausė. Neturėjo draugų. Viena būdavo kieme, toks daržiukas buvo kieme, su tais katinais.
– Dar žąsų ir vištų turėjo jie.
– O namas – patys pasistatė ar pirktas buvo?
– Jie pirko jį, bet jis nepabaigtas buvo. Užbaigė remontų ir vidų viską jie darė. O kambary pas juos buvo sofa, paprasta, medinė. Lovos medinės irgi buvo paprastos. Salone buvo stalas, pinta sofa ir pintos kėdės buvo. O Giesės kambarys buvo vaikiškas.
– Švaru būdavo namuose, labai švaru.
– Ar mažoji Giesė savo kambariuke  pati tvarkydavosi, ar tarnaitė ?
– Tarnaitė. Ale Giesei reikėjo įtikti, kaip jos padėta taip turi padėt, o jeigu tu nepadėsi taip – tai ir neik čia. Būdavo: netvarkyk mana kambario, aš pati. Kad, reiškias, tu nepadedi taip, kaip ji nori.
– O kaip pati vaistinė atrodė, kas joje buvo?
– Vaistinė didelė buvo. Žinot, rūsys buvo apačioj, tai buva lentynos, buvo labai daug vaistų. Ir rūsiai buvo du tokie nedideli, budavo reikia vaistų, tai jau man pasako lotyniškai. Aš dairaus, dairaus ir parnešu,randu. Sako: „anksčiau buvo kita tarnaitė, tai ta nesuprasdavo lotyniškai, neatnešdavo“. Vaistinėje buvo labai daug spirito.
– Kokie baldai buvo vaistinėje? Ar buvo prekystalis , kas dar?
– Buvo ir prekystalis, dar buvo spintos. Prekystaliu buvo atitverta vieta lankytojams ir jau ten toliau- šeimininko kambariukas .O už vaistinės -mano kambariukas.
– O kada vaistinė pradėdavo dirbti?
– Vaistinė nuo aštuonių, bet aš nuveidavau nuo septynių pažiūrėti tvarkos. Vaistinėje tvarkytis  man priklausė, dulkes nuimti, išplauti grindis.
– O Jūsų laikais kokius vaistus žmonės daugiausiai pirkdavo? Daugiausiai tai ateidavo prašyti nuo niežų, nuo utėlių ir  man nusibosta, būdavo, juos gaminti. Dar prašydavo mikstūros nuo kosulio, nuo pilvo.
– Ar buvo šalia vaistinės vaistažolių pasodinta?
– Buvo ramunių pasėta ir valerijona buva pasėta, šaltamėčių buvo. Trys ažytės buva daržą.
– O kas  daržiuką prižiūrėdavo?
–  Tarnaitė. Aš tiktai nurinkdavau ramunių galvytes, nupjaudavau valerijono šaknis.
– O kur išdžiovindavot visa tai?
– Šimkūnas  pats  džiovindavo sandėly, ten ,mat, saulės nėr. Sandėlys iš lentų sukaltas buvo, tai vėjas vaikšto ir išdžiovindavo. Gerai vėdinama, tam tyčia padaryta buvo dėl šitų žolyčių. Rinkdavom su Giesia veronikas ir asiūklius. Aš sakydavau: „Giesia, tai kuom tu būsi?“ Ji: „Tai gal jau reiks tėva darbą paimt“.
– Taip jau rimtai?
– Rimtai. Jin rimta buvo, jau kokių šypsenų ar juoką, budavo, pas ją reikia pirkt, nes be reikalo jinai nepasišypsos.
– O kas jus pamokydavo žolytes rinkt?
– Šimkūnas. Parodydavo, pasakydavo kokias rinkti.
– Ar augindavo kur vaistažoles?
– Kaimi, tėviškėj buvo sklypelis, jisai ir arkliuką turėjo, kad tan sklypelin nuvažiuotų.. Valerijonus, ramunes, pats atsiveždavo iš tenai. O paskiau jis pardavė, sako: „man neapsimoka laikyti“.
– O iš kaimo žmonės nesunešdavo žolių, Šimkūnas nesupirkdavo?
– Ne. Niekas apsoliučiai nenešdavo. Kiek jau pas jį būdavo, kiek aš surinkdavau, tiek ir būdavo.
–  O kaip ten vaistinėn ateidavo žmonės vaistų? Ar visi turėdavo kuom užsimokėti? Kokie: biednesni ar bagotesni ateidavo?
– Visi užsimokėdavo. Nebuvo jokios nuolaidos.
– Sako, klebonas, viršaitis, aptiekorius jau kompanija, ar sueidavo tokia kompanija Tauragnuose?
– Labai retai, nes jis buvo labai užsiėmęs su vaistais. Važiuodavo Utenon, važiuodavo Kaunan. Labai užsiėmęs buvo ir tų kompanijų nemėgėjas buvo.
– O laisvalaikiu ką jis veikdavo, skaitė?
– Taip, skaitė, laisvalaikiu jis su knygom.
– O kokias knygas skaitė?
– Nu tai jau medicina.
– Tai savo turėjo, namuose ar iš kur veždavos?
– Savo. Pas jį, jo kambary, buvo labai daug knygų.
– O turėjo kokį gyvulį be arkliuko?
– Neturėjo.
– Karvės nebuvo?
– Ne ne, nes su tuom niekas neužsiėmė. Netoli bažnyčios buvo turgus, vietoj, tai viską seniau pirkdavo turguj. Aš tai viską atsimenu kiek turguj visko pirkdavo.
– Arbūdavo, kad iš kaimo žmonės vietoj pinigų kokį paukštį ar medaus atneštų?
– Buvo, atnešdavo dešrų, atnešdavo ir lašinių, ir kiaušinių atnešdavo. Kaimi kiekvienas augina ir gyvuliuką kokį, turi ir sviesto – atnešdavo.
– O kaip paimdavo? Ar čia vaistinėj paimdavo ar siūsdavo virtuvėn?
– Virtuvėn. Jis vaistinėj neimdavo, sakydavo tik pas gaspadinę . Tai ir nešdavo virtuvėn.
– O koks  Tauragnuose turgus būdavo?
–   Nemažas, aikštė labai didelė. Ketvirtadieniais tai jau didelis turgus. Daugiau nebūdavo, į savaitę tik vieną kartą.
– Tai ir gyvulių buvo, ir produktų?
– Nu tai buvo, žinot, atvažiuodavo iš kaimo, atveža tai ten paršiukus, karvyčių – tai jau mažai būdavo.
– O sekmadienį, kai žmonės bažnyčion suveidavo, tadu vaistinėn?
– Jo, bažnyčion, o iš bažnyčios jau vaistinėn užeidavo.
– O kaip seniau žmonės, ar su daktaro receptu, ar eidavo tiesiai pas vaistininką?
– Nebuvo daktaro, tai katras jau Utenoj pas daktarų, tai Utenoj ir vaistinėn. O čia kai nebuvo, Tauragnuose tik ketvirtadieniais daktaras atvažiuodavo. O, teip žmonės eidavo pas jį be receptų, pasiskundžia kas yra jiem, kur skauda, viska, tai jis pats duodavo vaistus, kaip gydytojas išrašo receptus, taip jis parduodavo.

– Ar turėjo Šimkūnas brolių,seserų?
– Turėjo brolį, seserų – nežinau. Bet brolį turėjo.
– Tai suveidavo broliai?
– Ateidavo. Būdavo atvažiuoja. Kaimas rodos Šimkūnai, jis ten gyveno. Nu, matot, daugiausia ir kaimus žmonių pavardėm pavadina.
– O nesuveidavo broliai, giminės, kai kokios vardinės būdavo, ar kas?
– Ne, nebūdavo mados tokios. Nu gal kartais savo tarnautojai, bet taip, kad ne. Nu, o  jaunimas tai žinot susidarydavo kiekvieną sekmadienį. Ir šokdavo, ir viską, o jau tie kur su šeimom, kad baliai kokie – tai ne.
– Atskirai sau?
– Taip. Jeigu būna kokios vestuvės, tai tenai ir baliavoja. Jei gimsta, tai savo giminės. O taip nebuvo.
– O kaip didžiosios šventės – šv.Kalėdos, šv.Velykos? Kaip pas Šimkūnus, kai jie ten dviejų tikėjimų?
– Buvo, Šimkūnienė darydavo ir Kalėdas, ir Velykas jie švęsdavo. Tik jie bažnyčion neidavo, jie – namuose. Gal į bažnyčia nebūdavo kadu, sekmadieniais gi darbo daug.
– Ar valgį ruošdavo pati Šimkūnienė?
– Kai tarnaitę turėjo, tai su tarnaite abivirtuvėj, bet ir  pati viską mokėdavo ir darydavo. Tarnaitei pasakydavo, ką paruošti.
– O ką sakydavo apie mokytojus Giesė? Ar jai patikdavo mokykloj?
–  Nu mokyklon ji ėjo, gerai mokinosi. Bet ji buvo tokia savotiška, jeigu jų paklausia mokykloj, ką jin kad  atsakys tiemukai, kaip yra- trumpai ir aiškiai.
– O Šimkūnams kas pirkdavo produktus turguje?
– Jinai pati, Šimkūnienė. Iš Salako atvažiuodavo žydas ir atveždavo tokias storas baronkas-didelius riestainius –  labai skanu. Žydai mani skaite, kad aš Šimkūnų duktė. Tai jau man duodavo geresnes baronkas. Ir Šimkūnas, kai parneši tuos riestainius paima ir –  duchovkėn. Iškaitina taip, kad košė būdavo. Vis dėl švaros.
– . Valgydavo jie gerai, daugiau miestiškai, kaimiškai nebuvo. Jau, kad barščiai kokie tai jau čia labai retai.
– Dažnai gamindavo makaronus. Išverda makaronus, paskiau in tuos makaronus riebala indeda ir kepa, džiuvėsėliais užbarsta ir vėl riebalą ir vėl makaronus ir vėl džiuvėsėliais ir iškepa orkaitėj. Zapekanka vadino.

Visi žmonės po savęs palieka kažkokį pėdsaką. Vieni gilesnį, kiti mažiau gilų. Pateiksiu keletą nuotrupų apie vieną neeilinę asmenybę, kurią prisimena tik vyresni žmonės. Kam teko su ja bendrauti, tie jos neužmirš niekada. Tai – žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė iš Tauragnų. Tiesa, jos gimtinė ne Tauragnai, o Novorosijskas, Krasnodaro krašte prie Juodosios jūros. Jos tėvas buvo vaistininkas, o motina – rusė Olga iš Novorosijso. Ji puikiai pritapo Lietuvoje.

Skaitykite daugiau: LRytas portale.

Sovietiniais metais Pabaltijo respublikų botanikai turėjo gražią tradiciją: kas du metai birželio ar liepos mėnesį buvo organizuojamos 7-8 dienų trukmės mokslinės konferencijos – ekspedicijos. Jos vykdavo paeiliui Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Konferencijos buvo labai populiarios: į jas atvykdavo botanikai iš Baltarusijos ir Ukrainos, Maskvos ir Leningrado miestų.

Kiekvienos respublikos botanikai parinkdavo botaniniu ir krašto pažinimu atžvilgiu įdomiausius objektus ir pagal sudarytą grafiką ir maršrutą autobusais važiavo nuo vieno objekto prie kito. Kiekviename objekte buvo numatytos botaninės ekskursijos, skaitomi moksliniai pranešimai.

Viena tokia konferencija – ekspedicija vyko Lietuvoje 1976 metais, kuri buvo skirta Nemuno žemupio ir Kuršių nerijos florai ir augalijai. Viena diena buvo paskirta Rambyno apylinkėms – nuo čia prasideda Nemuno žemupys. Konferencijos dalyviai aplankė Rambyno mišką, Nemuno slėnį, domėjosi šių vietų botaninėmis ir istorinėmis įžymybėmis, skaitė šia tema mokslinius pranešimus.

Buvo Joninių šventės išvakarės. Vakare konferencijos dalyviai susirinko ant Rambyno kalno. Po paskutinių pranešimų ir dienos įspūdžių aptarimo, svečiams buvo papasakota apie Jonines, vykstančias ant Rambyno kalno. Ant aukuro uždegėme nedidelį laužą. Konferencijos dalyviai Jonai ir Janinos buvo apvainikuoti vainikais, nupintais iš paparčių.

Konferencijoje dalyvavo E. Šimkūnaitė. Prie degančio laužo ji papasakojo apie Joninių papročius, su šia švente susijusias tradicijas.

Viena iš dalyvių su nedidele laukinių augalų puokšte priėjo prie E. Šimkūnaitės, tuo metu visiems žinomos žiniuonės, ir paprašė paburti iš surinktų gėlių. E. Šimkūnaitė neatsisakė, pasiūlė puokštės savininkei atsisėsti šalia, paėmė į savo rankas puokštę, kurioje buvo apie 10-15 (o gal ir daugiau) gėlių rūšių, Iš puokštės ėmė po vieną žolę ir aiškino, ką kiekviena gėlė pagal senovės lietuvių sampratą sako puokštės rinkėjai apie jos praeitį, dabartį ir ateitį. Pasakojo E. Šimkūnaitė įdomiai, šiek tiek su jumoru. Norinčių sužinoti savo ateitį atsirado dar apie dešimt. Kiekvieno pretendento gėlių puokštės rinkinys daugiau ar mažiau skyrėsi, todėl būrimo klausytis nebuvo nuobodu.

Pastebėjau vieną gana įdomų E. Šimkūnaitės būrimo bruožą. Kiekvienam asmeniui, kuriam ji būrė, ta pati gėlė įgydavo ir naujų savybių. Tai, manau, susiję su tuo, kad būrėja daugiau ar mažiau pažinojo kiekvieną, norintį sužinoti savo ateitį. Todėl, kalbėdama apie turimą rankoje gėlę, apibūdindavo jai gerai žinomus puokštės pateikėjos ar pateikėjo gyvenimo peripetijas.

Įdomiausias momentas buvo tada, kai buvo aptariami meilės reikalai. Čia E. Šimkūnaitės fantazija neturėjo ribų. Ir svarbiausia, nevengė neigiamai atsiliepti apie kai kuriuos asmens būdo bruožus, poelgius. Bet tai ji darė taip subtiliai, atidžiai parinkdama žodžius, kad gal ne kiekvienas ir suprasdavo paslėptą lengvą ironiją ar pašaipą.

Zenonas Venckus

Kauno P. Mažylio aukštesniosios medicinos mokyklos Farmacijos skyriaus moksleiviai vaistažolininkystės mokomąją praktiką 1973 metais atliko Kauno Botanikos sode. Praktika vyko birželio mėnesio pabaigoje ir truko 6 dienas. Praktiką vedė dėstytoja E. Šimkūnaitė.

Botanikos sode buvo Vaistažolių skyrius, kur buvo auginamos mėta, vaistinė melisa, vaistinė ramunė, vaistinis valerijonas ir kitos vaistažolės. Praktikos metu susipažinome su vaistažolių auginimu, priežiūra, vaistinės žaliavos paruošimu.

Botanikos sode kiekvieną rytą sutartoje vietoje mūsų laukdavo E. Šimkūnaitė. Kartu su ja apie 20 moksleivių nueidavome į „vaistažolyną“ (taip mes vadinome savo praktikos vietą). Ten, šalia vaistažolių lauko, susėsdavome pievelėje. Praktikos vadovė, sėdėdama ant kupsto ar akmens, pradėdavo rytinį pokalbį, kuris trukdavo apie valandą. Tai buvo panašu į paskaitą po atviru dangumi. Vadovė pasakojo apie kiekvieną vaistažolę, jos veikliąsias medžiagas, gydomąsias savybes ir panaudojimą liaudies medicinoje. Šių rytinių paskaitų nebuvo nuobodu klausytis, nes pokalbis buvo su visokiais nukrypimais nuo temos: apie užkalbėjimus, prietarus, senovinius papročius, kurių buvo privaloma laikytis gydantis vaistažolėmis. Tad mes su įdomumu klausydavome.

Po to eidavome ravėti vaistažolių. Vadovė pravesdavo „instruktažą“: davė patarimus kaip ravėti, prašė atsargiai elgtis su kiekvienu augalu, nepažeisti stiebo ar šaknų. Reikėjo nuskabyti sausus lapus, nudžiūvusias šakeles. Kiekvienai 3-4 moksleivių grupelei vadovė paskirdavo užduotį – nuravėti keletą lysvių. Po šio „instruktažo“ vadovė nueidavo pas kitas moksleivių grupes ir mus palikdavo savarankiškai dirbti.

Kasdien, prieš darbo pabaigą, vadovė ateidavo patikrinti mūsų darbo – kiek ir kaip nuravėjome. Pavaikščiodavo tarp nuravėtų lysvių, atidžiai viską apžiūrėdavo. Džiaugėsi švariomis vaistažolių lysvėmis, pagirdavo už gerą darbą. Bet jei rasdavo ką nors padaryta ne taip, kaip reikėjo – pabardavo, kartais net klausdavo, kas tą lysvę ravėjo.

Pasibaigus praktikai, kiekvienas individualiai rašėme ataskaitą. Reikėjo aprašyti, kokias vaistažoles ravėjome, laistėme, skynėme džiovinimui, kaip džiovinome. Į ataskaitą įpindavome kai kurias detales iš girdėtų vadovės pasakojimų apie vaistažoles. Pastebėjome, kad tai E. Šimkūnaitė teigiamai vertino.

Ir dabar, praėjus 40 metų nuo mokomosios praktikos, prisimenu E. Šimkūnaitės santūrų, su vos juntamu jumoru pasakojimą apie gydimąsi vaistažolėmis, jos geraširdišką norą, kad praktikantai kuo daugiau sužinotų apie vaistažoles.

Elena Kairienė
Šilalė, 2015 07 01