Eugenijos Šimkūnaitės memorialinė ekspozicija – tautos nacionalinis paveldas
Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas, vykdydamas įstatais patvirtintą fondo misiją, per visą fondo veiklos laikotarpį stengėsi išryškinti habil. dr. Eugenijos Šimkūnaitės palikimą, kaip nacionalinį lietuvių tautos paveldą. Šį paveldą sudaro E. Šimkūnaitės rašytinis palikimas, vietos ir vietovės, kurios susijusios su E. Šimkūnaitės gyvenimo faktais, E. Šimkūnaitės veiklos vertinimas amžininkų požiūriu.
Ilgametė E.Šimkūnaitės bičiulė Irena Vaivadienė (antra iš dešinės)
susitinka su memorialinės ekspozicijos lankytojomis
Fondas ir jo bendraminčiai surinko ir parengė pilną E. Šimkūnaitės skelbtų publikacijų aprašą, apimantį 769 pozicijas. Įvertinus šiame apraše įrašytus darbus, matyti, kad galima išskirti tris habilituotos daktarės Eugenijos Šimkutės veiklos bruožus. Pirmiausias ir bene svarbiausias bruožas – platūs ir gilūs vaistažolininkystės tyrinėjimai. Būtent velionei buvo tekusi laimė ir pareiga, tęsiant jos tėvelio – Tauragnų vaistininko – darbus, išstudijuoti ir moksliškai aprašyti lietuvių vaistažolininkų patirtį. Iš šių tyrimų medžiagos buvo parašyta daktaro ir habilituoto daktaro disertacijos, moksliniai straipsniai, pranešimai konferencijose. Velionė sugebėjo iš kartos į kartą pasakojimais ir pamokymais perduodamą, dažnai paslapčių skraiste apgaubtą lietuvių vaistažolininkystės patirtį apibendrinti ir rašytine forma pateikti XX amžiaus pabaigos mokslo bendruomenei ir visuomenei. Žinoma, dabar jau mūsų pareiga tą rašytinį palikimą surinkti, susisteminti ir sugrąžinti mūsų tautos dvasinei nuosavybei.
Antrasis bruožas, patvirtinantis daktarės Eugenijos Šimkūnaitės pažiūrų ir požiūrių platumą – jos sugebėjimas palyginti lietuvių vaistažolininkystės ir liaudies medicinos patirtį su kitų tautų sukauptomis šios srities žiniomis. Šis lyginimas buvo įmanomas tik todėl, kad velionė kelerius metus dirbo Kazachstane, daug keliavo, buvo pažįstama ir bendravo su daugeliu Rusijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir kitų šalių mokslininkų.
Studijuodama lietuvių vaistažolininkystę ir liaudies mediciną ir jas lygindama su kitų tautų tradicine patirtimi, daktarė Eugenija Šimkūnaitė sukaupė tą, rodos begalinį, žinių lobyną, kuriuo savitai ir subtiliai mokėjo dalytis su žmonėmis. Ir tai turbūt yra trečiasis velionės gyvenimo bruožas. Užteko pamatyti pilnutėles viešų paskaitų sales, pajusti dėmesį klausantis patarimų per radiją, išvysti ją operos ir baleto meistrų apsuptyje ar mokslinėje konferencijoje, pasėdėti užstalėje Tauragnų gryčioj arba su velionės bendraamžėmis, kad suprastum – Eugenijos Šimkūnaitė visur buvo nuoširdi ir tiesi, žodžio kišenėje neieškanti ir savo žinių negailinti. Todėl buvo be galo mylima. Kas pasakys, kiek saviti būrimai Joninių naktį pagal tavo surinktą lauko gėlių puokštę? Kas papasakos kultūrinių augalų plitimo istoriją pagal archeologinių kasinėjimų radinius? Kas duos taiklių patarimų, jeigu turi sveikatos ar gyvenimo problemų? Prisiminus vien tauragniškių klegesį kultūros namuose, kai buvo švenčiamas daktarės 75-erių metų jubiliejus, gali pasakyti – laimingas žmogus, kuris savo krašte nusipelno tokios paprastų žmonių pagarbos!
Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas, vykdydamas testamentinę Eugenijos Šimkūnaitės valią, rėmėjų pastangų dėka suremontavo velionės butą ir jame įrengė nuolatinę memorialinę ekspoziciją, kuri tapo Lazdynų bendruomenės ir visos Lietuvos žingeidžių žmonių traukos centru ir bendradarbiavimo vieta (Erfurto 4–42, Vilnius). Vykdant E. Šimkūnaitės gyvenimui svarbių vietų įamžinimo uždavinį 2000 03 10 d. prie namo Vilniuje, Erfurto 4–42 atidengta memorialinė lenta, kurios autorius fondo bičiulis E. Šimkūnaitės giminaitis tautodailininkas dr. Romualdas Šimkūnas.
Fondo pastangomis katalogizuota ir bibliografiškai aprašyta Eugenijos Šimkūnaitės biblioteka, kuri yra memorialiniame E. Šimkūnaitės bute. Bibliotekoje yra daugiau kaip 500 bibliografinių vienetų, kurių dauguma sudaro mokslinės knygos lietuvių, rusų, vokiečių, lenkų ir anglų kalbomis.
Atsižvelgiant į tai, kad Eugenija Šimkūnaitė neturėjo artimų giminių, fondo aktyvas, Tauragnų gyventojų ir rėmėjų padedamas, sutvarkė Eugenijos Šimkūnaitės ir jos tėvų kapą Tauragnų kapinėse (Utenos raj.) ir pastatė paminklą. Kapą nuolat prižiūri Tauragnų gyventojai ir Eugenijos Šimkūnaitės pagrindinės mokyklos moksleiviai ir mokytojai, o fondo vadovai kasmet aplanko E. Šimkūnaitės kapą. Sutvarkytas ir rūpestingai prižiūrimas kapas tapo svarbių Tauragnų miestelio lankytojų traukos centru ir lankymo objektu.
Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo teikimu Utenos rajono savivaldybė Tauragnų pagrindinei mokyklai suteikė Eugenijos Šimkūnaitės vardą ir pavadino ją Tauragnų Eugenijos Šimkūnaitės pagrindine mokykla. Mokykloje įrengtas E. Šimkūnaitės memorialinis kambarys, jos mokyklai testamentu padovanotame miške įrengtas botaninis takas su natūrine vaistinių augalų ekspozicija Labės ežero šlaite. Prie mokyklos fondo bičiulio dr. R. Šimkūno pastangomis įrengta tautodailės ekspozicija pagal E. Šimkūnaitės knygą “Indraja – Saulės duktė”.
Apie Eugenija Šimkūnaitę – įžymią vaistažolių tyrinėtoją, farmacininkę, botanikę, talentingą Lietuvos gamtos ir tradicijų žinovę kasmet primena Lietuvos radijas ir televizija specialiose laidose.
Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo visi darbai skirti habilituotos daktarės Eugenijos Šimkūnaitės mokslinio ir dvasinio palikimo bei pažiūrų propagavimui ir ši fondo veikla praturtina lietuvių nacionalinę kultūrą, neleidžia dingti užmarštin svarbios XX amžiaus lietuvių mokslo ir visuomenės veikėjos darbams ir siekiams.
