Laikas nenumaldomai tolina mus nuo gyvo, šviesaus ir šilto bendravimo su Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentu Romu Pakalniu. Lieka tik prisiminimai, jiems  ir buvo paskirta š. m. rugsėjo 2-osios popietė, prasidėjusi Aukštumalos pelkėje (Šilutės raj.). Čia daug Jo pėdų įminta, todėl čia Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo iniciatyva pastatytas Jo atminimui  skirtas medžio meistro Kęstučio Žiogo pagamintas ąžuolinis suolelis.

Per vėją ir lietų vingiuotu pelkės takeliu pasiekėme prie apžvalgos bokštelio esantį suolelį, atidengėme, prisėdome, įsiamžinome, pagerbėme, netgi pelke pasimėgavome – lietus tik išryškino visas spalvas.

Nemuno deltos regioninio parko konferencijų salėje, jau pro langus veržiantis saulės spinduliams, pranešėjai dalinosi prisiminimais. Kiekvienas jų atskleidė skirtingas veiklas, kurias jungė vienas žmogus – Romas Pakalnis. Kiekvienai veiklai save atidavęs visą, ne tik patardamas, bet ir pats aktyviai dalyvaudamas, įsitraukdamas. Popietę pradėjo Birutė Karnickienė Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė, supažindinusi susirinkusius su  Romo Pakalnio poros dešimtmečių veikla vadovaujant minėtam fondui. Per šiuos metus kartu įvykdyta daug visuomenei prasmingų darbų, daugelio jų Jis buvo iniciatorius ir įkvėpėjas . „Kiek savęs atiduodi – tiek tavęs ir lieka“. Šie poeto J. Marcinkevičiaus žodžiai itin tinka profesoriui, nes jis svarbiausia žmogaus investicija laikė pagalbą kitam žmogui ir mėginimui jį suprasti.

Prof. dr. Romo Pakalnio pagerbti atvyko Aplinkos ministerijos ministro patarėjas Marius Čepulis. Prisiminimais taip pat dalinosi Darius Nicius – Nemuno deltos regioninio parko direktorius, Rūta Baškytė ir Agnė Jasinavičiūtė iš Valstybės saugomų teritorijų tarnybos, Gamtos tyrimų centro  atstovai – Ričardas Paškauskas ir Jūratė Sendžikaitė, signataras Zigmas Vaišvila. Profesoriaus anūkė apsupo visus gitaros akordų ir aksominio balso jaukumu, priminė Romo Pakalnio mėgtas melodijas. Šių žmonių atsiminimuose tarsi liudijimuose iškilo gyvas Jo paveikslas: mylintis žmogų, su kiekvienu randantis kalbą, dirbantis petis petin, reikiamu metu tariantis apmąstytą, tvirtą žodį už Lietuvą, žmogų ir gamtą.

Ir kaip priesakas mums liko gilios Jo mintys.

„Žmonės kažkodėl galvoja, jog viskam turi marias laiko – kad spės pasidžiaugti meile, augančiais vaikais, spės ištaisyti klaidas ar atsiprašyti draugo. Deja, kai žmonės nusprendžia, jog pagaliau laikas tai padaryti, dažniausiai būna beviltiškai vėlu. Ir kai pagaliau nusprendžiame pagyventi savo malonumui, taip pat netrukus paaiškėja, jog beviltiškai pavėlavome. Išeitis viena: Būkime geresni vieni kitiems! Nelaukdami jokios progos, gyvendami džiaugsme ir netgi pilkoje kasdienybėje. Ir ne kada nors tolimoje ateityje ar netgi poryt, bet jau šiandien ir kasdien.“ – prof. Romas Pakalnis

Dėkojame Nemuno deltos regioninio parko darbuotojams, ypač Žanetai Iršienei, už nuoširdžią pagalbą rengiant šią atminimo popietę.

Tekstas Birutės Karnickienės ir Ingridos Tomaševskienės

Nuotraukos Rūtos Baškytės ir Ingridos Tomaševskienės