Romualdo Šimkūno prisiminimai

Kaimiškam žipone vaikščiojo išmintis

Pasakymas, kad žmogus sutinkamas pagal aprėdą, o palydimas pagal protą, sugalvotas seniai. Dar sakoma, kad senos tiesos nesensta. Tuo tikiu.
Augau neturtingame pokario Tauragnų pavietės kaime. Netrumpam gyvenimo kely neišblėso vaizdai, kai tėviškės moterys nešiojo namų gamybos milinius vyriškus švarkus, vadinamus žiponais, ir tos pačios medžiagos ilgus ar kelius siekiančius sijonus. Avėjo tupliais, burlečiais, čebatais. Vasarą vaikščiojo basos, tamsius aprėdus pakeitusios spalvotomis drobinėmis nažutkomis, kartūno, atlaso suknelėmis.

Manieji gyvenimo keliai platėjo per Tauragnus, Uteną, Leningradą (dabar Sankt Peterburgas), Kauną, galop, Vilnių. Tie keliai ir suvedė su Eugenija Šimkūnaite. Pažintis užsimezgė apie 1970 metus, kai jai į namus paskambinęs išgirdau: „Kas tu per vienas ir ko tu nori?“. Nuo tada pramokau su užsiėmusiais žmonėmis kalbėti telefonu. Netrukus tapome gerais pažįstamais, bendravome kelionėse po gimtąjį kraštą, susitikdavome bendroje darbovietėje – Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete.

Sutikęs daktarę Eugeniją Šimkūnaitę, visada pasijusdavau gerai, tarsi paauglystės metais, su paprastomis kaimo moterimis, dėvinčiomis vyriškus švarkus. Skirtumas tik tas, kad daktarės drabužiai, kaip ir jos butas, kvepėjo vaistažolėmis.
Pažinties su šia įdomia moterimi laikotarpiu buvau sveikas kaip ridikas. Tačiau, sakoma, sveikatai ribų nėra. Todėl savo brangiausiąjį turtą su kitais svečiais gerinau per jos vardadienius ir gimtadienius. Kartą po šventės, išeidamas jau gerokai pakimęs, pasakiau, kad daugiau neateisiu, nes grindų grioviuose galiu išsisukti koją. „Apie kokią kvarabą kalbi? Kas tau neduoda jas pataisyti,“ atsakė. Blokinio namo Lazdynuose, statyto sovietmečiu, buto grindų plyšių, į kuriuos buvo susmigę linoleumo skiautės, užtaisymui sunaudojau tris maišus žvyro ir vieną cemento. Vandens skiediniui ir žolelių užpilui surado šeimininkė. Viduržiemy, telefonu vėl išgirdau: „Kovo vienuoliktą, pavakariais, mano durys bus atrakintos. Ir žmoną už parankės atsivesk.“

Neteko girdėti, kad daktarė Eugenija Šimkūnaitė būtų pasimetusi, kai jai užduodami kompromituojantys klausimai. Per jos 70-mečio jubiliejų Tauragnuose mano brolis Mykolas teiravosi, kodėl ji vienais metais parašė, kad kiaušiniai sveika, kitais – priešingai. „Ar tik ne Romualdo brolis būsi“ – paklausė. „Matai, kai kiaušinių daug, tai sveika, kai mažai, žinoma, nesveika.“

Kartą su draugais sumanėme pasidaryti pramogą. Daktarę Eugeniją Šimkūnaitę pasikviečiau į sodo namelį. Pavakariais ją atvežė bičiulis Vladas Rukšėnas. Pasivaišindami šnekučiavomės iki vidurnakčio. Ji papasakojo apie kaimo žmonių papročius, Kauno poniučių pomėgius, darbą Kazachstane, iš kurio teko „mauti“, nes nuo kvaišalinių augalų augintojų būtų nukentėjusi. Pilvus paskaudo nuo juoko, kurį kėlė prelegentės išsakytos istorijos. Kitą dieną Vladas samprotavo: „Velniai žino, kur jos teisybė ir kur melas“.

Sėdėdamas traukinio, važiuojančio į Druskininkus, vagone, pamačiau nugarą, panašią į Jos. Neiškenčiau nepasidomėjęs. Tarpusuolyje stovėjo maišas, pilnas augalų su dideliais lapais. Daktarė paaiškino, kad tų augalų tauragniškiuose pilna, o Dūkijos paežerėse nėra. Pamaniau, ne vienas, pamatęs tokį vaizdą, pridėtų pirštą prie smilkinio.

Rašinyje „Su Tavimi išsiskirti neįmanoma“ („Tėviškės gamta“, 1997, Nr.2) minėjau, kad kai kurie pašaliečiai, mažiau pažinę daktarę Eugeniją Šimkūnaitę, įžvelgdavo joje atžagarumo gaidelių, bendravo per tarpininkus. Išties, nedarydama atrankos interesantams, ji vargiai būtų suspėjusi ką nors parašyti, juolab pailsėti. Dabar sakau: su Tavimi ir susipykti nebuvo įmanoma, nes gyvenai ne sau. Išdalijai svietui žinias, ilsiesi ten, kur norėjai.

Bebaigiant prisėdimą su plunksna, akys laksto po prisiminimus, kuriuos išsakiau ir aš knygoje „Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia“ (V., 2006). Bijau pasikartoti, nes jų turiu, kaip tauragniškiai sako, davaliai. Prisiminimų gūžtoje išsiperėjo mintys, kad daktarė Eugenija Šimkūnaitė atliko titanišką darbą apgindama dvi disertacijas, išleisdama knygas, publikuodama straipsnius žurnaluose ir laikraščiuose, kalbėdama per radiją ir televiziją. Savo darbą ji vertino kukliai. Vienos man dovanotos knygos tituliniame lape ji ranka paskubomis parašė: „Gal ir tau pravers šita mano derklionė“.

Esu laimingas, pažinojęs paprastą, linksmą moterį, žemietę, vienų vadintą Gese ar Eugenija, kitų – daktare ar ponia. Mano bendravimas su ja pasibaigė šventais, nepamirštamais kreipiniais: „Sveika, sese, sveikas, broli…“